Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Pradžios knyga 18 Bible Online

Pradžios knyga 18 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Pradžios knyga 18

¹Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje.

²Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,

³tarė: „Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno!

⁴Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu,

⁵kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną“. Jie tarė: „Daryk taip, kaip sakei!“

⁶Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: „Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių“.

⁷Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti.

⁸Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu.

⁹Jie paklausė jį: „Kur yra tavo žmona Sara?“ Jis atsakė: „Palapinėje“.

¹⁰Vienas iš jų tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!“ Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų.

¹¹Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims.

¹²Todėl Sara savyje juokėsi: „Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?“

¹³Viešpats tarė Abraomui: „Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’

¹⁴Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!“

¹⁵Sara gynėsi, sakydama: „Aš nesijuokiau“, nes išsigando. O Jis tarė: „Ne! Tu juokeisi!“

¹⁶Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti.

¹⁷Viešpats tarė: „Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?

¹⁸Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos.

¹⁹Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį“.

²⁰Viešpats tarė: „Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė – labai sunki.

²¹Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu“.

²²Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje.

²³Abraomas priartėjęs tarė: „Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu?

²⁴Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų?

²⁵Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?“

²⁶Viešpats tarė: „Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės“.

²⁷Abraomas atsakė: „Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.

²⁸Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?“ Jis tarė: „Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis“.

²⁹Abraomas toliau kalbėjo: „Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu“.

³⁰Tada jis tarė: „Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt“. O Jis atsakė: „Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt“.

³¹Tada jis tarė: „Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!“ O Jis tarė: „Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties“.

³²Tada jis tarė: „Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?“ O Jis atsakė: „Nesunaikinsiu ir dėl dešimties“.

³³Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.