Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Pradžios knyga 27 Bible Online

Pradžios knyga 27 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Pradžios knyga 27

¹Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: „Mano sūnau“. Tas atsiliepė: „Aš čia“.

²Jis tarė: „Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos.

³Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors.

⁴Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant“.

⁵Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti,

⁶Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: „Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui:

⁷‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’.

⁸Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu.

⁹Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį.

¹⁰Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį“.

¹¹Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: „Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas.

¹²Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą – ne palaiminimą“.

¹³Tačiau motina jam atsakė: „Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!“

¹⁴Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas.

¹⁵Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

¹⁶o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą.

¹⁷Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui.

¹⁸Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: „Mano tėve!“ O tas atsiliepė: „Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?“

¹⁹Jokūbas atsakė: „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane“.

²⁰Izaokas paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ Tas atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės“.

²¹Izaokas tarė Jokūbui: „Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas“.

²²Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: „Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo“.

²³Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą.

²⁴Tėvas paklausė: „Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?“ Tas atsiliepė: „Taip, esu“.

²⁵Izaokas tarė: „Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti“. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė.

²⁶Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: „Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!“

²⁷Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: „Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

²⁸Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno!

²⁹Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!“

³⁰Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės.

³¹Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: „Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!“

³²Bet Izaokas klausė: „Kas tu esi?“ Šis atsakė: „Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas“.

³³Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: „Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!“

³⁴Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: „Mano tėve, palaimink ir mane!“

³⁵Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą“.

³⁶Ezavas tarė: „Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar – tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?“

³⁷Izaokas atsakė Ezavui: „Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?“

³⁸Ezavas tarė tėvui: „Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!“ Ir Ezavas balsu verkė.

³⁹Jo tėvas Izaokas atsakė: „Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos.

⁴⁰Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą“.

⁴¹Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: „Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!“

⁴²Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: „Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave.

⁴³Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Haraną

⁴⁴ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė,

⁴⁵kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?“

⁴⁶Rebeka tarė Izaokui: „Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?“