Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Pradžios knyga 44 Bible Online

Pradžios knyga 44 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Pradžios knyga 44

¹Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: „Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą.

²O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus“. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs.

³Rytui išaušus, išleido juos su jų asilais.

⁴Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: „Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera?

⁵Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’“.

⁶Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius.

⁷Jie atsakė jam: „Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų!

⁸Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą?

⁹Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais“.

¹⁰Jis atsakė: „Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti“.

¹¹Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį.

¹²Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše.

¹³Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą.

¹⁴Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės.

¹⁵Juozapas tarė jiems: „Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?“

¹⁶Judas atsakė: „Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė“.

¹⁷Juozapas atsakė: „Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!“

¹⁸Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: „Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas.

¹⁹Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’

²⁰Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli’.

²¹Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’

²²Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’

²³Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’

²⁴Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius.

²⁵Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’.

²⁶Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’.

²⁷Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus.

²⁸Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau.

²⁹Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’.

³⁰Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs,

³¹jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus.

³²Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’,

³³todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais!

³⁴Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą“.