Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Antroji Samuelio knyga 3 Bible Online

Antroji Samuelio knyga 3 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Antroji Samuelio knyga 3

¹Tarp Sauliaus ir Dovydo namų karas buvo ilgas; Dovydas vis stiprėjo, o Sauliaus namai silpnėjo.

²Hebrone Dovydas susilaukė sūnų: pirmagimis Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos;

³antrasis – Kileabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis – Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus;

⁴ketvirtasis – Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis – Šefatija, Abitalės sūnus,

⁵ir šeštasis – Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone.

⁶Vykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras buvo žymiausias tarp Sauliaus šalininkų.

⁷Saulius turėjo sugulovę Ricpą, Ajo dukterį. Kartą Sauliaus sūnus Išbošetas tarė Abnerui: „Kodėl tu įėjai pas mano tėvo sugulovę?“

⁸Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: „Ar aš esu šuns galva? Aš buvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar mane apkaltinai dėl tos moters.

⁹Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui:

¹⁰atimti karalystę iš Sauliaus namų ir įtvirtinti Dovydą karaliumi Izraeliui ir Judui nuo Dano iki Beer Šebos“.

¹¹Išbošetas negalėjo nė žodžio atsakyti Abnerui, nes jo bijojo.

¹²Abneras per pasiuntinius sakė Dovydui: „Kam priklauso šita žemė? Sudaryk sąjungą su manimi, ir mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį“.

¹³Dovydas atsakė: „Gerai, aš sudarysiu sąjungą su tavimi, bet su viena sąlyga: tu neišvysi mano veido, jei ateidamas neatvesi Sauliaus dukters Mikalės“.

¹⁴Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą ir sakė: „Atiduok mano žmoną Mikalę, kurią gavau už šimtą filistinų odelių“.

¹⁵Išbošetas pasiuntė ir paėmė ją iš jos vyro, Laišo sūnaus Paltielio.

¹⁶Jos vyras ją lydėjo verkdamas iki Bahurimo. Abneras jam pasakė: „Grįžk!“, ir jis grįžo.

¹⁷Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: „Jau seniai jūs norėjote turėti Dovydą karaliumi.

¹⁸Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: ‘Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų’“.

¹⁹Abneras taip pat kalbėjo ir Benjaminui. Po to Abneras vyko pas Dovydą į Hebroną pranešti jam, kas atrodė priimtina Izraeliui ir Benjamino namams.

²⁰Abneras atėjo pas Dovydą į Hebroną su dvidešimt vyrų. Dovydas suruošė Abnerui ir jo palydovams puotą.

²¹Abneras tarė Dovydui: „Aš surinksiu pas tave, mano valdove, visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sutartį ir tu jiems karaliautum, kaip geidžia tavo širdis“. Dovydas išleido Abnerą.

²²Tuo metu Dovydo tarnai ir Joabas grįžo iš karo žygio ir parsigabeno didelį grobį, bet Abnero nebebuvo pas Dovydą Hebrone; jis buvo išvykęs ramybėje.

²³Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: „Buvo atvykęs Nero sūnus Abneras pas karalių, ir šis išleido jį eiti ramybėje“.

²⁴Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: „Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai?

²⁵Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?“

²⁶Joabas, išėjęs iš Dovydo, siuntė vyrus paskui Abnerą; tie sugrąžino jį nuo Siros šulinio. Dovydas apie tai nieko nežinojo.

²⁷Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė,

²⁸Dovydas, tai išgirdęs, tarė: „Aš ir mano karalystė esame nekalti prieš Viešpatį dėl Nero sūnaus Abnero kraujo.

²⁹Tas kraujas tekrinta ant Joabo ir jo tėvo namų; Joabo giminėje tegul netrūksta paliegėlių, raupsuotų, luošų, karuose žūstančių ir badaujančių“.

³⁰Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą dėl to, kad Abneras buvo nužudęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone.

³¹Dovydas įsakė Joabui ir visiems žmonėms: „Perplėškite savo drabužius, užsidėkite ašutines ir raudokite Abnero“. Karalius Dovydas ėjo paskui karstą.

³²Jie palaidojo Abnerą Hebrone, ir karalius balsiai verkė prie jo kapo, verkė ir visi žmonės.

³³Karalius raudojo dėl Abnero, sakydamas: „Ar Abneras turėjo mirti tokia mirtimi?

³⁴Tavo rankos nebuvo surištos ir kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis. Tu kritai, kaip žmogus krinta nuo piktadario“. Ir visi žmonės vėl verkė jo.

³⁵Žmonės bandė prikalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: „Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito“.

³⁶Tauta sužinojo, ir tai jiems patiko, kaip patikdavo viskas, ką darė karalius.

³⁷Tą dieną visa Izraelio tauta suprato, kad tai buvo ne karaliaus sumanymas nužudyti Nero sūnų Abnerą.

³⁸Karalius tarė savo tarnams: „Argi nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo kunigaikštis ir garbingas žmogus?

³⁹Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!“