Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Jobo knyga 30 Bible Online

Jobo knyga 30 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Jobo knyga 30

¹„Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

²Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

³Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

⁴Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

⁵Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

⁶Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

⁷rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

⁸Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

⁹O dabar tapau priežodis jų dainose,

¹⁰jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

¹¹Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

¹²Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

¹³Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

¹⁴Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

¹⁵Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

¹⁶Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

¹⁷Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

¹⁸Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

¹⁹Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

²⁰Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

²¹Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

²²Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

²³Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

²⁴Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

²⁵Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

²⁶Aš ieškojau gero – gavau pikta; laukiau šviesos – atėjo tamsa.

²⁷Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

²⁸Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

²⁹Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

³⁰Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

³¹Mano arfa virto rauda, o mano fleita – verkiančiojo balsu“.