Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Jobo knyga 9 Bible Online

Jobo knyga 9 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Jobo knyga 9

¹Jobas atsakydamas tarė:

²„Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

³Jei jis ginčytųsi su Juo, negalėtų Jam atsakyti nė į vieną iš tūkstančio.

⁴Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

⁵Jis perkelia kalnus nepastebimai, rūstaudamas juos sunaikina.

⁶Jis sudrebina žemę ir supurto jos stulpus.

⁷Jis įsako saulei, ir ji nepateka, ir žvaigždes užantspauduoja.

⁸Jis vienas ištiesė dangus ir žingsniuoja jūros bangomis.

⁹Jis padarė Grįžulo ratus, Orioną ir Sietyną bei Pietų skliauto žvaigždynus.

¹⁰Jis padaro didelių, mums nesuvokiamų dalykų ir nesuskaičiuojamų stebuklų.

¹¹Štai Jis praeina pro mane, bet aš Jo nepastebiu; Jis eina tolyn, o aš Jo nematau.

¹²Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’

¹³Jei Dievas nesulaikys savo rūstybės, išdidūs padėjėjai nusilenks prieš Jį.

¹⁴Kaip tad aš galėčiau Jam pasiteisinti ir parinkti tinkamus žodžius?

¹⁵Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

¹⁶Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

¹⁷Jis viesulu palaužia mane ir daugina mano žaizdas be priežasties;

¹⁸Jis neleidžia man atsikvėpti, bet pripildo mane kartybių.

¹⁹Jei kalbėčiau apie jėgą, Jis stiprus! O jei apie teismą, kas paskirs man laiką bylinėtis?

²⁰Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

²¹Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

²²Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.

²³Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

²⁴Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

²⁵Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero.

²⁶Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

²⁷Jei sakyčiau: ‘Aš pamiršiu savo skundą, paliksiu savo sunkumą ir paguosiu save’,

²⁸tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

²⁹Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

³⁰Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas,

³¹Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

³²Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

³³Tarp mūsų nėra tarpininko, kuris galėtų uždėti ant mūsų rankas.

³⁴O kad Jis patrauktų nuo manęs savo lazdą ir manęs nebegąsdintų.

³⁵Tada kalbėčiau nebijodamas Jo, bet dabar taip nėra“.