Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Psalmių knyga 78 Bible Online

Psalmių knyga 78 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Psalmių knyga 78

¹Klausykis mano tauta mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius!

²Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

³Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums,

⁴neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.

⁵Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams,

⁶kad ir būsimoji karta – ateityje gimsiantieji vaikai – žinotų ir skelbtų savo vaikams,

⁷kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų,

⁸kad netaptų jie, kokie buvo jų tėvai, kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima Dievui.

⁹Efraimai, ginkluoti lankais, pabėgo iš mūšio kautynių dieną.

¹⁰Dievo sandoros jie nesilaikė ir įstatymų nepaisė.

¹¹Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus.

¹²Jų tėvams matant, Jis darė nuostabių dalykų Egipto šalyje, Coano laukuose.

¹³Jis perskyrė jūrą ir pervedė juos, vandenys stovėjo kaip siena.

¹⁴Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį – ugnies šviesa.

¹⁵Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių.

¹⁶Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

¹⁷Tačiau jie dar daugiau prieš Jį nusidėjo, maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.

¹⁸Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

¹⁹Jie kalbėjo prieš Dievą ir sakė: „Argi gali Dievas paruošti mums stalą dykumoje?

²⁰Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?“

²¹Išgirdęs tai, Viešpats supyko, ugnis užsidegė prieš Jokūbą, rūstybė kilo prieš Izraelį,

²²nes jie netikėjo Dievu ir nepasitikėjo Jo išgelbėjimu.

²³Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė.

²⁴Iš dangaus Jis pabėrė maną – maistą jiems valgyti.

²⁵Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto.

²⁶Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia

²⁷ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis.

²⁸Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

²⁹Jie valgė, ir visi pasisotino: patenkino Dievas jų norus.

³⁰Bet jie dar nebuvo palikę savo geismų, dar valgis tebebuvo burnoje,

³¹kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

³²Nepaisant viso to, jie ir toliau nuodėmiavo, netikėdami Dievo stebuklais.

³³Jie leido dienas tuštybėje, savo metus – baimėje.

³⁴Naikinami ieškojo jie Dievo, sugrįžę Viešpaties klausė.

³⁵Atsiminė, kad Dievas yra jų uola, aukščiausiasis Dievas jų atpirkėjas.

³⁶Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam,

³⁷jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

³⁸Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

³⁹Jis atsimindavo, kad jie tėra kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta.

⁴⁰Kaip dažnai jie pykdė Jį dykumoje, liūdino tyruose!

⁴¹Jie vis iš naujo gundė Dievą ir apribojo Izraelio Šventąjį.

⁴²Jie neprisimindavo Jo rankos ir tos dienos, kai Jis išvadavo juos iš priešo,

⁴³kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose.

⁴⁴Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

⁴⁵Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

⁴⁶Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

⁴⁷Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

⁴⁸Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

⁴⁹Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus.

⁵⁰Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą.

⁵¹Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

⁵²Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.

⁵³Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

⁵⁴Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.

⁵⁵Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

⁵⁶Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.

⁵⁷Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.

⁵⁸Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.

⁵⁹Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.

⁶⁰Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.

⁶¹Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę – į priešo rankas.

⁶²Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.

⁶³Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.

⁶⁴Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.

⁶⁵Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,

⁶⁶Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.

⁶⁷Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.

⁶⁸Išsirinko Jis Judo giminę, Siono kalną pamėgo.

⁶⁹Čia Jis pastatė savo šventyklą, aukštą kaip dangų, tvirtą lyg žemę, amžiams sutvertą.

⁷⁰Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų.

⁷¹Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą.

⁷²Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.