Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Evangelija pagal Luką 8 Bible Online

Evangelija pagal Luką 8 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Evangelija pagal Luką 8

¹Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo dvylika

²ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai,

³Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu.

⁴Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms iš visų miestų skubant pas Jį, Jis kalbėjo palyginimu:

⁵„Sėjėjas išėjo sėti savo sėklos. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, buvo sumindžioti, ir padangių paukščiai juos sulesė.

⁶Kiti nukrito ant uolos, ir išdygę nudžiūvo, nes trūko drėgmės.

⁷Kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, nusmelkė juos.

⁸O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. Tai papasakojęs, Jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

⁹Jo mokiniai paklausė: „Ką reiškia šis palyginimas?“

¹⁰Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad ‘žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų’ „.

¹¹„Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis.

¹²Palei kelią – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.

¹³Ant uolos – tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.

¹⁴Sėkla, kritusi tarp erškėčių, – tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus.

¹⁵Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.

¹⁶„Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.

¹⁷Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.

¹⁸Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.

¹⁹Pas Jėzų atėjo motina ir Jo broliai, bet negalėjo prieiti prie Jo per minią.

²⁰Jam pranešė: „Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi pasimatyti“.

²¹O Jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.

²²Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Ir jie išplaukė.

²³Jiems beplaukiant, Jėzus užmigo. Ežere kilo audra. Bangos pradėjo semti valtį, ir jie atsidūrė pavojuje.

²⁴Tuomet pripuolę jie ėmė žadinti Jį, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, mes žūvame!“ Atsikėlęs Jis sudraudė vėją ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla.

²⁵O Jėzus paklausė juos: „Kur jūsų tikėjimas?“ Jie išsigandę ir nustebę kalbėjosi tarpusavy: „Kas Jis toks, kad įsakinėja net vėjams ir vandeniui, ir tie Jo klauso?!“

²⁶Jie atplaukė į gadariečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante.

²⁷Kai tik Jėzus išlipo į krantą, Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras, kuris jau ilgą laiką turėjo demonų. Jis nedėvėjo drabužių ir negyveno namuose, bet laikėsi kapinėse.

²⁸Pamatęs Jėzų, jis suriko, parpuolė prieš Jį ir ėmė garsiai šaukti: „Ko nori iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“

²⁹Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš to žmogaus. Dvasia dažnai jį sugriebdavo ir, nors jį saugodavo surakintą grandinėmis, supančiotomis kojomis, jis sutraukydavo pančius ir demonas jį varydavo į dykumą.

³⁰Jėzus jo paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat į jį buvo įėję daug demonų.

³¹Jie maldavo Jėzų, kad Jis neįsakytų jiems eiti į bedugnę.

³²Tenai kalne ganėsi didelė banda kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido.

³³Tada demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Banda tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

³⁴Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose.

³⁵Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko, ir, atėję prie Jėzaus, rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto. Ir jie išsigando.

³⁶Tie, kurie matė, papasakojo, kaip buvo išgydytas demonų apsėstasis.

³⁷Tada visa gadariečių krašto minia ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų nuo jų, nes juos buvo apėmusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir grįžo atgal.

³⁸Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau Jis atleido jį ir paliepė:

³⁹„Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Tuomet jis nuėjo ir skelbė po visą miestą, ką Jėzus jam buvo padaręs.

⁴⁰Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi Jo laukė.

⁴¹Ir štai atėjo vyras, vardu Jayras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus.

⁴²Mat jo vienintelė, dvylikametė dukrelė buvo bemirštanti. Jėzus ėjo iš visų pusių spaudžiamas minios.

⁴³Viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu ir išleidusi gydytojams visus savo išteklius, – bet jos nė vienas negalėjo pagydyti, –

⁴⁴prisiartino iš užpakalio ir prisilietė Jo drabužio apvado. Ir bematant kraujas liovėsi plūdęs.

⁴⁵Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras ir šalia jo esantys tarė: „Mokytojau, minia Tave spaudžia ir stumia, o Tu klausi: ‘Kas mane palietė?’“

⁴⁶Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes Aš pajutau, kad iš manęs išėjo jėga“.

⁴⁷Moteris, matydama, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė Jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietė ir kaip tuojau pasveiko.

⁴⁸Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. Eik rami!“

⁴⁹Jam tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“.

⁵⁰Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tik tikėk, ir ji bus išgelbėta“.

⁵¹Atėjęs į namus, Jis neleido su savimi įeiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai.

⁵²Visi verkė ir apraudojo ją. Bet Jis tarė: „Neverkite! Mergaitė nemirė, o tik miega“.

⁵³Jie šaipėsi iš Jo, žinodami, kad ji mirusi.

⁵⁴Bet Jėzus juos visus išvarė, ir, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“

⁵⁵Jos dvasia sugrįžo, ir ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti.

⁵⁶Jos tėvai be galo stebėjosi, o Jis įsakė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.