Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Laiškas Romiečiams 9 Bible Online

Laiškas Romiečiams 9 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Laiškas Romiečiams 9

¹Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje,

²kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis.

³Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną,

⁴kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus.

⁵Iš jų – tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen!

⁶Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui.

⁷Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: „Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys“.

⁸Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

⁹O pažado žodis toks: „Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų“.

¹⁰Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko

¹¹(dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

¹²buvo pasakyta: „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam“,

¹³kaip ir parašyta: „Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau“.

¹⁴Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu!

¹⁵Jis Mozei kalba: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti“.

¹⁶Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.

¹⁷Juk Raštas faraonui sako: „Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje“.

¹⁸Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

¹⁹Gal man pasakysi: „O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?“

²⁰Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?“

²¹Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

²²O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus,

²³kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei, –

²⁴ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

²⁵Jis kalba per Ozėją: „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.

²⁶Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais“.

²⁷O Izaijas šaukia apie Izraelį: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas.

²⁸Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje“.

²⁹Izaijas nusakė iš anksto: „Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs“.

³⁰Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo.

³¹O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo.

³²Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens,

³³kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas“.