Read Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 Teisėjų knyga 11 Bible Online

Teisėjų knyga 11 - Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas, 2010 bible

Teisėjų knyga 11

¹Gileadietis Jeftė buvo galingas karžygys. Tačiau jis buvo paleistuvės sūnus. Gileadas buvo Jeftės tėvas.

²Jis turėjo ir daugiau sūnų nuo savo žmonos, kurie paaugę išvarė Jeftę, sakydami: „Tu neturi dalies mūsų tėvo namuose, nes esi kitos moters sūnus“.

³Jeftė, pabėgęs nuo savo brolių, apsigyveno Tobo krašte. Pas jį rinkdavosi valkatos ir sekė paskui jį.

⁴Kuriam laikui praėjus, amonitai vėl kariavo su Izraeliu.

⁵Gileado vyresnieji pasiuntė pas Jeftę į Tobo kraštą,

⁶sakydami: „Grįžk ir vadovauk mums, kad galėtume kariauti su amonitais“.

⁷Jeftė atsakė Gileado vyresniesiems: „Jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš mano tėvo namų. Dabar, kai esate spaudžiami, atėjote pas mane“.

⁸Gileado vyresnieji atsakė Jeftei: „Todėl ir kreipiamės į tave, kad grįžtum ir kariautum su amonitais, ir vadovautum visiems Gileado gyventojams“.

⁹Jeftė paklausė Gileado vyresniuosius: „Jei sugrįžęs kariausiu su amonitais ir Viešpats atiduos juos į mano rankas, ar aš tapsiu jūsų valdovu?“

¹⁰Gileado vyresnieji atsakė jam: „Viešpats tebūna liudytoju, jei nepadarysime pagal tavo žodžius“.

¹¹Jeftė nuėjo su Gileado vyresniaisiais, ir žmonės paskelbė jį savo vadu. Jeftė kalbėjo visa tai Viešpaties akivaizdoje Micpoje.

¹²Jeftė siuntė pas amonitų karalių pasiuntinius, klausdamas: „Ko nori iš manęs? Kodėl atėjai kariauti prieš mano kraštą?“

¹³Amonitų karalius atsakė Jeftės pasiuntiniams: „Dėl to, kad Izraelis, atėjęs iš Egipto, užėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano upių. Grąžink man tai geruoju“.

¹⁴Jeftė vėl siuntė pasiuntinius pas Amono karalių,

¹⁵sakydamas: „Izraelitai neužėmė nei Moabo, nei amonitų šalies.

¹⁶Jie, išėję iš Egipto, ėjo per dykumą ligi Raudonosios jūros ir atvyko į Kadešą.

¹⁷Iš čia Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, prašydamas leisti jiems pereiti per jo žemę. Bet Edomo karalius nesutiko. Jie kreipėsi taip pat ir į Moabo karalių, bet ir tas nesutiko jų praleisti. Taip Izraelis pasiliko Kadeše.

¹⁸Po to jie dykuma apėjo Edomo bei Moabo žemes ir, atėję į rytus nuo Moabo, prie Arnono upės, pasistatė stovyklas. Jie nėjo į Moabo žemę, nes Arnonas yra Moabo krašto siena.

¹⁹Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną į Hešboną, prašydamas leisti jiems pereiti per jo kraštą.

²⁰Sihonas nepasitikėjo Izraeliu ir nepraleido jo. Jis surinko visą savo kariuomenę, pasistatė stovyklą Jahace ir pradėjo kovą su Izraeliu.

²¹Viešpats, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visus jo žmones į Izraelio rankas, ir šie juos sumušė. Taip Izraelis užėmė visą amoritų žemę

²²nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano.

²³Viešpats, Izraelio Dievas, išvarė amoritus, kad tą kraštą atiduotų Izraeliui, o tu nori jame apsigyventi.

²⁴Argi tu negyveni ten, kur tavo dievas Kemošas tau duoda? Mes gyvename ten, kur Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda.

²⁵Ar tu geresnis už Ciporo sūnų Balaką, Moabo karalių? Ar jis kada nors ginčijosi ar kovojo su Izraeliu?

²⁶Izraelis gyvena Hešbone ir jo apylinkėse, Aroeryje ir jo apylinkėse bei miestuose palei Arnoną jau tris šimtus metų. Kodėl per tą laiką jų neišlaisvinote?

²⁷Aš nekaltas prieš tave, bet tu, pradėdamas karą, piktai elgiesi su manimi. Viešpats Teisėjas tegul šiandien daro teismą tarp izraelitų ir amonitų“.

²⁸Amonitų karalius nekreipė dėmesio į Jeftės žodžius, kuriuos jis jam kalbėjo per pasiuntinius.

²⁹Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės ir jis perėjo per Gileadą, Manasą, toliau pro Micpe Gileadą ir iš Micpe Gileado traukė prieš amonitus.

³⁰Jeftė padarė Viešpačiui įžadą: „Jei atiduosi amonitus į mano rankas,

³¹kai aš ramybėje grįšiu nuo amonitų, pirmą, išėjusį iš mano namų manęs pasitikti, paaukosiu Viešpačiui kaip deginamąją auką“.

³²Jeftė traukė prieš amonitus, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas.

³³Nuo Aroerio iki Minito užėmė dvidešimt miestų ir pasiekė vynuogynų slėnį be gailesčio juos žudydamas. Taip amonitai buvo pažeminti prieš izraelitus.

³⁴Jeftė grįžo į Micpą, į savo namus, ir štai jį pasitiko jo duktė, su tamburinu šokdama. Ji buvo jo vienintelis vaikas; jis neturėjo daugiau sūnų ar dukterų.

³⁵Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: „Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti“.

³⁶Ji atsakė: „Mano tėve, ką pažadėjai Viešpačiui, tą daryk su manimi. Išpildyk savo pažadą. Juk Viešpats padėjo atkeršyti tavo priešams amonitams“.

³⁷Ji prašė tėvo duoti jai du mėnesius laiko nueiti į kalnus ir apraudoti savo mergystę kartu su draugėmis.

³⁸Jis sutiko. Ji su savo draugėmis nuėjo į kalnus ir apraudojo savo mergystę.

³⁹Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė savo pažadą Viešpačiui. Ji nepažino vyro. Taip atsirado paprotys Izraelyje,

⁴⁰kad kas metai Izraelio dukterys išeina keturias dienas apraudoti gileadiečio Jeftės dukters.