Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Pradžios 27 Bible Online

Pradžios 27 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Pradžios 27

¹Kai Izaokas jau buvo senas, o jo akys taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir tarė jam: „Mano sūnau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia“.

²Anas tarė jam: „Matai, jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos.

³Taigi imk savo ginklus — strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos.

⁴Tuomet paruošk man gardų valgį, kokį aš mėgstu, ir atnešk man pavalgyti, idant prieš mirdamas palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“.

⁵O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Ezavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos,

⁶Rebeka tarė sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Ezavui:

⁷‘Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant prieš mirdamas tave palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje’.

⁸O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu.

⁹Nueik prie kaimenės ir parnešk iš ten du rinktinius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kokį jis mėgsta.

¹⁰Tu nuneši jį tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas“.

¹¹— „Betgi mano brolis Ezavas yra gauruotas vyras, — atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, — o aš juk plikas!

¹²Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“

¹³O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir parnešk juos man“.

¹⁴Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kokį jo tėvas mėgo.

¹⁵Tuomet Rebeka paėmė namie paliktus geriausius vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius ir apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą.

¹⁶Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais.

¹⁷Po to padavė sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi.

¹⁸Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ — „Aš čia, — atsiliepė šis. — Kas tu, mano sūnau?“

¹⁹Jokūbas tėvui atsakė: „Aš Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant mane palaimintum savo sielos palaiminimu“.

²⁰Bet Izaokas paklausė savo sūnų: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę“.

²¹Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu mano sūnus Ezavas, ar ne“.

²²Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, šis apčiupinėjo jį ir tarė: „Balsas — kaip Jokūbo, bet rankos — kaip Ezavo“.

²³Taigi neatpažino jo, nes rankos buvo gauruotos kaip ir jo brolio Ezavo. Todėl ir palaimino jį.

²⁴Jis paklausė: „Ar tai tu mano sūnus Ezavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš“,

²⁵jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir palaiminčiau tave savo sielos palaiminimu“. Anas padavė valgį, ir šis suvalgė, padavė vyną, ir šis išgėrė.

²⁶Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“.

²⁷Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas: [101†]„Ak, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos VIEŠPATS palaimino.

²⁸Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno.

²⁹Tetarnauja tau tautos, ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. [102†]Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“

³⁰Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas.

³¹Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, — tarė savo tėvui, — ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu“.

³²Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ — „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, — atsakė šis.

³³Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“

³⁴Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“

³⁵Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą“.

³⁶Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! [103†]Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“

³⁷Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“

³⁸Ezavas maldavo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ [104†]Ezavas ėmė garsiai verkti.

³⁹Tuomet jo tėvas Izaokas atsakė jam: [105†]„Štai tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus.

⁴⁰ [106†]Iš kalavijo gyvensi ir savo broliui tarnausi. Bet kai sukilsi, nusimesi jo jungą nuo sprando“.

⁴¹Tad Ezavas nekentė Jokūbo už palaiminimą, kuriuo tėvas buvo jį palaiminęs. Ezavas galvojo: „Artinasi tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą“.

⁴²Bet vyresniojo sūnaus Ezavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė jaunesnįjį sūnų ir pasakė jam: „Žiūrėk, tavo brolis Ezavas niršta, norėdamas tave nužudyti.

⁴³Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną.

⁴⁴Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis,

⁴⁵kol atslūgs tavo brolio įniršis prieš tave, ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti jūsų tą pačią dieną!“

⁴⁶Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę, tokią kaip jos, čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“