Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Pradžios 31 Bible Online

Pradžios 31 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Pradžios 31

¹Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbantis: „Jokūbas paėmė visa, kas priklausė mūsų tėvui, ir susikrovė visą šį turtą iš to, kas turėtų priklausyti mūsų tėvui“.

²Be to, Jokūbas matė, kad ir Labanas nebesielgė su juo taip palankiai, kaip anksčiau.

³Tada VIEŠPATS tarė Jokūbui: „Grįžk į savo tėvų kraštą, į savo gimtinę. Aš būsiu su tavimi“.

⁴Taigi Jokūbas išsikvietė Rachelę ir Lėją į laukus, kur buvo jo kaimenė,

⁵ir pasakė joms: „Matau, kad jūsų tėvas nebesielgia su manimi taip palankiai, kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

⁶Jūs gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui visomis savo išgalėmis;

⁷nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir pakeitė man algą, Dievas neleido jam manęs nuskriausti.

⁸Jei jis sakė: ‘Taškuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė taškuotus, o jei sakė: ‘Dryžuotieji bus tavo alga’, tai visa kaimenė vedė dryžuotus.

⁹Tad Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.

¹⁰Kartą kaimenių kergimo metu sapne staiga pakėliau akis ir pamačiau, kad ožiai kaimenėje, kai poravosi, buvo dryžuoti, taškuoti ir margi.

¹¹Tuomet Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai’, — o aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

¹²Jis tęsė: ‘Prašyčiau pakelti akis ir įsidėmėti, kad visi ožiai kaimenėje, kai poruojasi, yra dryžuoti, taškuoti ir margi, nes aš mačiau visa, ką tau darė Labanas.

¹³Aš esu Dievas, kuris pasirodė tau Betelyje, kur tu [113†]patepei paminklinį akmenį ir padarei man įžadą. Dabar palik tuojau pat šį kraštą ir grįžk į savo gimtinę’“.

¹⁴Tuomet Rachelė ir Lėja, atsakydamos jam, paklausė: „Argi mes dar turime dalį ar paveldą savo tėvo namuose?

¹⁵Argi jis nelaiko mūsų svetimomis? Juk ne tik mus pardavė, bet ir už mus gautus pinigus surijo!

¹⁶Tikrai visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Tad daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė“.

¹⁷Po to Jokūbas užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių,

¹⁸suvarė visus savo gyvulius, pasiėmė visą savo sukauptą nuosavybę — visus gyvulius, įsigytus Padan Arame, — ir leidosi pas savo tėvą į Kanaano kraštą.

¹⁹O Labanas buvo išėjęs avių kirpti. Rachelė tuo metu pasivogė savo tėvo šeimos stabus.[114]

²⁰Jokūbas nuslėpė nuo aramėjo Labano, kad ketina bėgti.

²¹Taigi jis išbėgo su viskuo, ką turėjo. Pakilo ir, persikėlęs per Eufratą, pasuko Gileado kalnų link.

²²Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo.

²³Pasiėmęs savo brolius, jis vijosi jį septynias dienas ir prisivijo Gileado kalnuose.

²⁴Bet Dievas atėjo pas aramėją Labaną naktį per sapną ir įspėjo: „Saugokis, negrasink Jokūbui!“

²⁵Kai Labanas užklupo Jokūbą, Jokūbo palapinė buvo pastatyta aukštumose. Ir Labanas su broliais pasistatė savo palapines ten pat, Gileado kalnuose.

²⁶„Ką tu padarei, — Labanas tarė Jokūbui, — apgavai mane ir tarsi kalaviju pasigrobei mano dukteris į nelaisvę?!

²⁷Kodėl taip slapčia išbėgai, apkvailinai mane ir nepasisakei man? Būčiau išleidęs tave su šventėmis ir dainomis, su būgnelių žvangučiais ir arfomis.

²⁸Tu neleidai išbučiuoti man net savo sūnų ir dukterų! Pasielgei tikrai kvailai!

²⁹Aš turiu galios jums visiems žalos padaryti, bet tavo tėvo Dievas vakar naktį man pasakė: ‘Saugokis, negrasink Jokūbui!’

³⁰Na, tiek to, suprantu, tu turėjai iškeliauti, nes buvai labai pasiilgęs tėvo namų, bet kodėl pavogei mano dievus?“

³¹Jokūbas atsakė Labanui: „Todėl, kad bijojau, nes maniau, jog jėga atimsi iš manęs savo dukteris.

³²Bet tas, pas ką atrasi savo dievus, neišliks gyvas! Mūsų giminių akivaizdoje parodyk, kas pas mane tau priklauso, ir pasiimk!“ Mat Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pasivogusi tuos dievus.

³³Labanas įėjo į Jokūbo palapinę, į Lėjos palapinę ir dviejų tarnaičių palapines, bet nerado jų. Jis išėjo iš Lėjos palapinės ir įėjo į Rachelės palapinę.

³⁴O Rachelė, paėmusi dievus, sudėjo juos į kupranugario balną ir ant jų atsisėdo. Labanas išieškojo visą palapinę, bet nerado,

³⁵nes ji savo tėvui sakė: „Tenepyksta mano viešpats, kad negaliu prieš tave atsistoti, nes mane užklupo mėnesinės“. Taigi jis ieškojo, bet savo šeimos dievų nesurado.

³⁶Dabar Jokūbas įniršo ir pradėjo bartis ant Labano. Jokūbas sakė Labanui: „Kuo aš nusikaltau? Kur mano nuodėmė, kad mane taip įkandin vijaisi?

³⁷Nors ir visus mano daiktus išnaršei, ką gi iš savo šeimos daiktų suradai? Padėk čia tai prieš mano ir savo gimines, idant jie išspręstų mudviejų bylą.

³⁸Per tuos dvidešimt metų, kai buvau po tavimi, tavo avys ir ožkos niekada nepersileido, ir aš nė sykio nesivaišinau tavo kaimenių avinu.

³⁹Niekada nenešiau tau žvėrių sudraskytų gyvulių, bet pats pakėliau nuostolį. Tu iš manęs išieškojai, nesvarbu, ar tai buvo pagrobta dieną ar naktį.

⁴⁰Taip man būdavo: dieną pribaigdavo kaitra, o naktį — šaltis, negalėdavau akių sudėti.

⁴¹Per tuos dvidešimt metų, kai buvau su tavimi, keturiolika metų tarnavau tau už dvi tavo dukteris, šešerius — už tavo kaimenę, nes tu dešimt kartų pakeitei man algą.

⁴²Jeigu mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas ir Izaoko Baimė, nebūtų buvęs su manimi, tuščiomis rankomis mane būtumei išleidęs. Dievas matė mano sunkią būklę ir mano rankų triūsą. Užtat praėjusią naktį tave sudraudė“.

⁴³Atsakydamas Jokūbui, Labanas tarė: „Dukterys yra mano dukterys, vaikai yra mano vaikai, kaimenės yra mano kaimenės; visa, ką matai, priklauso man. Betgi ką galiu su jomis ar vaikais, kuriuos jos pagimdė, šiandien daryti?

⁴⁴Tad dabar eikš, sudarykime sandorą, tu ir aš; tebūna ji mano ir tavo liudytoja“.

⁴⁵Tuomet Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą.

⁴⁶O savo giminėms Jokūbas sakė: „Parinkite akmenų!“ Pririnkę akmenų, jie padarė iš jų kauburį ir prie to kauburio laužė duoną.

⁴⁷Labanas pavadino jį Jegar Sahaduta,[115] o Jokūbas — Galedu.[116]

⁴⁸„Šis kauburys, — tarė Labanas, — nuo šiandien bus tavo ir mano liudytojas“. Todėl jis buvo pavadintas Galedu,

⁴⁹taip pat ir Micpa, nes jis sakė: „Testebi VIEŠPATS mane ir tave, kai mes vienas kito nematysime.

⁵⁰Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi dar kitas moteris be mano dukterų, nors ir nebūtų liudytojo su mumis, atsimink, kad pats Dievas bus mano ir tavo liudytojas“.

⁵¹Labanas tarė Jokūbui: „Žiūrėk, štai šis kauburys yra paminklas, kurį pastačiau tarp tavęs ir savęs.

⁵²Šis kauburys yra liudytojas ir šis paminklas yra liudytojas, kad nei aš žengsiu toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš tave, nei tu žengsi toliau už šio kauburio ir už šio paminklo prieš mane, norėdamas pikta daryti.

⁵³Tegu Abraomo Dievas ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, būna mūsų teisėjas“. Jokūbas prisiekė savo tėvo Izaoko Baime.

⁵⁴Tuomet Jokūbas paaukojo atnašą ant kalno ir pakvietė savo gimines pavalgyti. Jie kartu valgė ir praleido naktį kalnuose.