Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Pradžios 8 Bible Online

Pradžios 8 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Pradžios 8

¹Tuomet Dievas atsiminė Nojų ir visus žvėris, ir visus galvijus, buvusius su juo laive. Dievas pasiuntė vėją pūsti virš žemės, ir vandenys atslūgo.

²Bedugnės šaltiniai ir dangaus skliauto užtūros buvo uždarytos, liūtis iš dangaus sulaikyta,

³ir vandenys pamažu traukėsi nuo žemės. Praslinkus šimtui penkiasdešimt dienų, vandenys buvo taip nusekę,

⁴kad septinto mėnesio septynioliktą dieną laivas sustojo Ararato kalnuose.

⁵O vandenys vis labiau ir labiau seko iki dešimto mėnesio. Dešimto mėnesio pirmą dieną pasirodė kalnų viršūnės.

⁶Praslinkus keturiasdešimt dienų, Nojus atidarė laivo langą, kurį buvo įtaisęs,

⁷ir išleido varną. Jis skraidžiojo šen ir ten, laukdamas, kol žemėje išdžius vandenys.

⁸Tuomet jis išleido iš laivo balandį pažiūrėti, ar vandenys buvo nusekę žemės paviršiuje.

⁹Bet balandis negalėjo rasti vietos kojoms pailsėti ir sugrįžo pas jį į laivą, nes vandenys dar tebebuvo ant viso žemės paviršiaus. Jis ištiesė ranką, paėmė balandį ir įkėlė į savo laivą.

¹⁰Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš laivo balandį.

¹¹Vakare balandis sugrįžo pas jį, ir jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Dabar Nojus žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.

¹²Tuomet jis palaukė dar septynias dienas ir vėl išleido balandį. Šį kartą tasai pas jį nebesugrįžo.

¹³Šeši šimtai pirmų metų pirmo mėnesio pirmą dieną vandenys žemėje pradėjo sekti. Nojus nukėlė laivo dangą, apsižvalgė ir pamatė, kad žemės paviršius džiūsta.

¹⁴Antro mėnesio dvidešimt septintą dieną žemė buvo sausa.

¹⁵Tuomet Dievas tarė Nojui:

¹⁶„Eik iš laivo drauge su savo žmona, sūnumis ir sūnų žmonomis.

¹⁷Išlaipink kartu visus su tavimi esančius gyvūnus, visas gyvas būtybes: paukščius, gyvulius ir visus žemės roplius. Teužplūsta jie žemę, tebūna vaisingi ir tesidaugina žemėje“.

¹⁸Išlipo tat Nojus drauge su sūnumis ir žmona bei sūnų žmonomis.

¹⁹Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi paukščiai — visa, kas juda žemėje — išlipo iš laivo šeimomis.

²⁰Tuomet Nojus pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias atnašas.

²¹Užuodęs malonų kvapą, VIEŠPATS tarė sau: „Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės. Niekada daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs.

²²Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus“.