Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 2 Samuelio 16 Bible Online

2 Samuelio 16 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

2 Samuelio 16

¹Dovydui paėjėjus šiek tiek anapus viršūnės, jį pasitiko [31†]Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora pabalnotų asilų, apkrautų dviem šimtais kepalų duonos, šimtu saikų razinų, šimtu vasaros vaisių ir vynmaišiu vyno.

²Karalius klausė Cibos: „Ką darysi su jais?“ Ciba atsakė: „Asilai — karaliaus namiškiams joti, duona ir vasaros vaisiai — vaikinams valgyti, o vynas — dykumoje nuvargusiems atsigerti“.

³„O kur tavo šeimininko sūnus?“ — paklausė karalius. „Jis lieka Jeruzalėje, — atsakė Ciba, — ir sako: ‘Šiandien Izraelio namai man sugrąžins mano senelio karalystę’“.

⁴Karalius tarė Cibai: „Visa, kas priklauso Mefi Bošetui, nuo dabar tavo“. — „Aš puolu kniūbsčiomis! — tarė Ciba. — Leisk man rasti malonę tavo akyse, mano viešpatie karaliau!“

⁵Karaliui atėjus į Bahurimus, išėjo iš ten žmogus, vardu Šimis, Geros sūnus iš tos pačios kilties kaip Sauliaus šeima, šaukdamas keiksmą po keiksmo.

⁶Jis mėtė į Dovydą ir visus karaliaus Dovydo dvariškius akmenis, nors visi kariai ir galiūnai buvo jo dešinėje ir kairėje.

⁷Šimis keikė, šaukdamas: „Išeik! Išeik! Žmogžudy! Niekše!

⁸VIEŠPATS keršija tau už Sauliaus, vietoj kurio karaliavai, namų visą pralietą kraują. VIEŠPATS atiduoda karalystę į tavo sūnaus Abšalomo rankas. Tikėk manimi, nelaimė užgriuvo tave, nes tu žmogžudys!“

⁹Cerujos sūnus Abišajas tarė karaliui: „Kodėl šis stimpantis šuva turėtų keikti mano viešpatį karalių? Leisk man nueiti ir nukirsti jam galvą“.

¹⁰Bet karalius atsakė: „Kas man ir jums, Cerujos sūnūs? Jeigu jis keikia tik dėl to, kad VIEŠPATS jam pasakė: ‘Keik Dovydą!’ — kas galėtų sakyti: ‘Kodėl taip darai?’“

¹¹Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems savo dvariškiams: „Žiūrėkite, jei mano sūnus, gimęs iš manęs, ieško mano gyvasties, juo labiau tai gali benjaminas! Palikite jį ramybėje ir leiskite jam keikti, nes VIEŠPATS jam įsakė tai daryti.

¹²Galbūt VIEŠPATS pažvelgs į mano skausmą ir atlygins man geru už šiandien ištartus jo keiksmus“.

¹³Dovydas ir jo vyrai ėjo toliau savo keliu, o Šimis ėjo kalvos pakraščiu priešais jį, keikdamas, svaidydamasis akmenimis ir mėtydamasis žemėmis.

¹⁴Karalius ir visi su juo esantys kareiviai pasiekė Jordaną nuvargę. Ten jie sustojo atgaivai.

¹⁵Tuo tarpu Abšalomas ir visi žmonės, Izraelio vyrai, atvyko į Jeruzalę. Ahitofelis buvo su juo.

¹⁶Atėjęs pas Abšalomą, Dovydo draugas Hušajas Archas tarė: „Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!“

¹⁷Bet Abšalomas kalbėjo Hušajui: „Ar tai tokia tavo ištikimybė draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?“

¹⁸Hušajas atsakė Abšalomui: „Aš nėjau, — atsakė Hušajas, — nes ką VIEŠPATS, visi šie žmonės ir visi Izraelio vyrai išsirinko, tam aš priklausau ir su juo būsiu!

¹⁹Be to, kam turėčiau tarnauti, jei ne Dovydo sūnui? Kaip tarnavau tavo tėvui, taip ir tau tarnausiu“.

²⁰Tada Abšalomas tarė Ahitofeliui: „Apsvarstykite, ką mums daryti?“

²¹Ahitofelis atsakė Abšalomui: „Sueik su savo tėvo sugulovėmis, jo paliktomis rūpintis rūmais, kad visas Izraelis išgirstų, jog išdrįsai užsitraukti savo tėvo pyktį, ir sustiprėtų visų tave remiančių rankos“.

²²[32†]Ant stogo Abšalomui buvo pastatyta palapinė, ir Abšalomas suėjo su savo tėvo sugulovėmis viso Izraelio akyse.

²³Tomis dienomis Ahitofelio duotas patarimas buvo priimamas tarsi iš Dievo gautas žodis; taip vertino bet kokį Ahitofelio patarimą ir Dovydas, ir Abšalomas.