Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 2 Karalių 2 Bible Online

2 Karalių 2 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

2 Karalių 2

¹Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliziejus ėjo iš Gilgalo.

²Elijas tarė Eliziejui: „Prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti į Betelį“. — „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, — atsakė Eliziejus, — nepaliksiu tavęs“. Jiedu atėjo į Betelį.

³Pranašų mokiniai, buvę Betelyje, išėjo pas Eliziejų ir klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ — „Taip, žinau. Tylėkite!“ — atsakė jis.

⁴Elijas tarė jam: „Eliziejau, prašau likti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane į Jerichą“. Bet jis atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, nepaliksiu tavęs“. Jiedu nuėjo į Jerichą.

⁵Pranašų mokiniai, buvę Jeriche, priėję prie Eliziejaus, klausė: „Ar žinai, kad VIEŠPATS paims nuo tavęs šiandien tavo šeimininką?“ — „Taip, žinau. Tylėkite!“ — atsakė jis.

⁶Tada Elijas tarė jam: „Prašau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano“. — „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, — atsakė Eliziejus, — nepaliksiu tavęs“. Jiedu ėjo toliau.

⁷Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų.

⁸Elijas paėmė savo skraistę ir susukęs ją sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

⁹Jiems perėjus, Elijas tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas“. — „Prašyčiau leisti man [4†]paveldėti tavo dvasios dvigubai“, — atsakė Eliziejus.

¹⁰„Sunkaus dalyko prašai, — tarė Elijas. — Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“.

¹¹Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų.

¹²Tai matydamas, Eliziejus sušuko: [5†]„Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ Nebematydamas jo, jis griebė savo drabužius ir perplėšė į dvi dalis.

¹³Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir sugrįžęs prie Jordano kranto sustojo.

¹⁴Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė per vandenį tardamas: „Kur VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei kairę, ir jis perėjo.

¹⁵Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje — Jeriche, tai pamatę, pareiškė: „Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!“ Atėję jo pasitikti, nusilenkė jam, puldami kniūbsti.

¹⁶„Štai, — jie tarė jam, — tavo tarnai turi penkiasdešimt stiprių vyrų. Prašom leisti jiems eiti ieškoti tavo šeimininko. Galbūt VIEŠPATIES dvasia pagavusi jį numetė kur ant kalno ar į kokį slėnį“. — „Nesiųskite jų!“ — atsakė jis.

¹⁷Bet jie tol primygtinai ragino, kol jis pasakė: „Siųskite!“ Tada jie išsiuntė penkiasdešimt vyrų, kurie ieškojo Elijo tris dienas, bet nerado.

¹⁸Jiems sugrįžus pas Eliziejų, jam tebesant Jeriche, jis tarė jiems: „Argi nesakiau: ‘Neikite’“.

¹⁹Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas — maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga“. —

²⁰„Atneškite man naują dubenį, — paliepė jis, — ir įberkite į jį druskos“. Jie atnešė.

²¹Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis’“.

²²Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį.

²³Iš ten jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, keletas paauglių išbėgo iš miesto ir ėmė iš jo tyčiotis, šūkaudami: „Plikagalvi, nešdinkis! Plikagalvi, nešdinkis!“

²⁴Atsigręžęs jis pasižiūrėjo ir prakeikė juos VIEŠPATIES vardu. Dvi meškos, atėjusios iš miško, sudraskė keturiasdešimt du paauglius.

²⁵Iš čia jis leidosi į Karmelio kalną, o iš ten sugrįžo į Samariją.