Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jobo 31 Bible Online

Jobo 31 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jobo 31

¹Sudariau sandorą su savo akimis, kad gašliai nežvelgsiu į mergelę.

²Kokia dalis skirta Dievo iš aukštai, koks paveldas — Visagalio iš aukštybių?

³Argi neskirta pražūtis neteisiajam ir nelaimė darančiam pikta?

⁴Nejau Dievas nemato mano kelio ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?

⁵Jeigu ėjau drauge su melu, ir mano kojos skubinosi į apgaulę,

⁶tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir tesužino Dievas apie mano dorumą!

⁷Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio ar mano širdis nusekė paskui mano akis, ar kokia dėmė sutepė man rankas,

⁸tebūna leista man sėti, o kitas tevalgo derlių. Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai!

⁹Jei mano širdis buvo moters paviliota ar tykojau prie kaimyno durų,

¹⁰mano žmona tesuka kitam girnas, tegula su ja kiti,

¹¹nes tai būtų buvęs ištvirkavimas, teisėjų baudžiama kaltė.

¹²Tai būtų buvusi ugnis, naikinanti iki Prapulties vietos; ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių.

¹³Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą, kai jie apskundė mane,

¹⁴ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti? Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti?

¹⁵Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų? Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?

¹⁶Jeigu buvau nejautrus vargšų reikalams ar įstūmiau našlę į neviltį,

¹⁷ar valgiau vienas pats savo kąsnį, nesidalydamas juo su našlaičiu,

¹⁸nors našlaitį nuo pat jaunystės auklėjau kaip tėvas ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi,

¹⁹jeigu mačiau ką nors mirštantį iš skurdo ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti,

²⁰o jo sąnariai manęs nelaimino ir jis nesišildė mano avių vilnomis,

²¹jeigu pakėliau ranką prieš našlaitį, žinodamas, kad įtakingas teisme,

²²tai teišnyra man mentikaulis iš peties, tenulūžta man ranka virš alkūnės!

²³Juk aš bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime, ir aš negalėsiu atsilaikyti prieš jo didybę.

²⁴Jeigu dėjau viltis į auksą, sakydamas tauriajam auksui: ‘Tu mano apsauga’, —

²⁵ar didžiavausi, kad mano turtai dideli, kad savo rankomis daug įsigijau,

²⁶ar žvelgiau į šviečiančią saulę bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis,

²⁷ir mano širdis buvo slaptai susiviliojusi, o ranka siuntė jiems pagarbų bučinį,[23]

²⁸tai irgi būtų teistinas nusižengimas, nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse.

²⁹Jeigu džiaugiausi savo priešo žūtimi ar džiūgavau jį nelaimei ištikus,

³⁰tai juk neleidau savo lūpoms nusidėti ir prakeikimu linkėti jam mirties.

³¹Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo: ‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’

³²Ateivis nepraleido nakties lauke, keleiviui buvo atviros mano durys.

³³Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas, tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje,

³⁴nes būčiau bijojęs minios šauksmo, ir gentainių panieka būtų kėlusi man tokį siaubą, kad būčiau tylėjęs ir nėjęs pro duris!

³⁵O, kad kas nors mane išklausytų! Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis! O, kad mano kaltintojas surašytų savo kaltinimą!

³⁶Nešiočiausi jį ant peties, užsidėčiau jį kaip vainiką,

³⁷dėl visų savo žingsnių duočiau jam apyskaitą, prisiartinčiau prie jo pakelta galva.

³⁸Jeigu mano dirvos manimi nusiskundė, o jos vagos verkė drauge,

³⁹jeigu valgiau jų derliaus, bet neužmokėjau ir žemdirbius nuskriaudžiau,

⁴⁰teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ Taip baigiasi Jobo žodžiai.