Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Psalmynas 104 Bible Online

Psalmynas 104 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Psalmynas 104

¹Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis! Apsisiautęs garbe ir didybe,

²apsigaubęs šviesa lyg drabužiu, tu ištempei dangų lyg palapinės dangą

³ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų. Iš debesų tu daraisi vežimą ir keliauji audros sparnais.

⁴ [177†]Vėjus tu imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas — savo tarnais.

⁵Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.

⁶Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai, o vandenys tįsojo viršum kalnų.

⁷Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo, traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,

⁸kalnams iškylant, slėniams įdumbant, į vietą, kurią jiems paskyrei.

⁹Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei, kad žemės vėl neapsemtų.

¹⁰Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose ir upėms tekėti tarp kalvų.

¹¹Jie duoda vandens miško žvėrims, laukiniai asilai ten malšina troškulį.

¹²Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus ir čiulba ant medžių šakų.

¹³Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės, ir žemė kupina tavo palaimos.

¹⁴Tu želdai žolę galvijams, ir augalus žmonių reikalams, kad jie augintųsi maisto iš žemės

¹⁵ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį.

¹⁶Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.

¹⁷Paukščiai sukasi juose gūžtas, gandras medyje kraunasi lizdą.

¹⁸Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms, uolos — slėptuvės olų barsukams.

¹⁹Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti, o saulė žino, kada jai nusileisti.

²⁰Tu siunti tamsą, ir ateina naktis; tuomet sujunda visi miško gyvūnai.

²¹Liūtukai riaumoja grobio, ieškodamiesi maisto iš Dievo.

²²Saulei užtekėjus, jie pasitraukia miegoti savo guoliuose,

²³o žmogus eina prie darbo ir triūsia iki vakaro.

²⁴ VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.

²⁵Štai jūra, tokia bekraštė ir plati. Ten knibžda nesuskaičiuojami maži ir dideli gyvūnai.

²⁶Ten plaukioja laivai ir žaidžia [178†]Leviatanas, kurį tu sukūrei.

²⁷Visi jie laukia iš tavęs, kad duotum jiems peno, kada reikia.

²⁸Kai duodi, jie surenka, kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.

²⁹Tau veidą paslėpus, jie sunerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, miršta ir sugrįžta į dulkes.

³⁰Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja, ir tu atnaujini žemės veidą.

³¹Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė, tesidžiaugia VIEŠPATS savo kūriniais!

³²Jis pažvelgia į žemę, ir ji dreba; jis paliečia kalnus, ir jie smilksta.

³³Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.

³⁴Tepatinka jam mano malda, nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.

³⁵Teišnyksta žemėje nusidėjėliai, tenebūna daugiau nedorėlių. Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela! Šlovinkite VIEŠPATĮ!