Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Izaijo 44 Bible Online

Izaijo 44 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Izaijo 44

¹O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!“

²Taip kalba VIEŠPATS, tavo kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: „Nebijok, Jokūbai, mano tarne, brangusis, kurį išsirinkau!

³Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų.

⁴Jie sužels kaip žolė, kaip gluosniai paupiuose.

⁵Vieni sakys: ‘Aš esu VIEŠPATIES!’ — kiti vadinsis Jokūbo vardu, o dar kiti ant rankos užsirašys ‘VIEŠPATIES’ ir didžiuosis Izraelio vardu“.

⁶Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS: [125†]„Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra.

⁷Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, tegu pasako, pareiškia ir paaiškina! Kas žiloje senovėje sukūrė tautą? Tai, kas turi įvykti, jie tepasako!

⁸Nenusigąskite, nebijokite: argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau? Juk jūs mano liudytojai! Ar yra gi kitas Dievas be manęs? Ar yra kokia nors Uola be manęs?“

⁹Niekingi visi tie, kurie daro stabų statulas; jų branginamieji negali jiems niekuo padėti. Jų garbintojai akli, jiems stinga išmanymo, jie tik patys save kvailina.

¹⁰Kas dievą daro ar liedina stabą be noro užsidirbti?

¹¹Žiūrėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai — tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir prisistatys, juos pagaus baimė ir apims gėda.

¹²Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta.

¹³Stalius pamatuoja medį virvele ir nusibraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro — dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventykloje.

¹⁴Jis kertasi kedrą, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net pasodina kedrą, kad lietus jį užaugintų.

¹⁵Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį.

¹⁶Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: „O, kaip man šilta, net karšta!“

¹⁷O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą — savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu mano dievas!“

¹⁸Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi.

¹⁹Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: „Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?“

²⁰Kas maitinasi pelenais, tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: „Ar tas daiktas, kurį laikau savo dešinėje, nėra apgavystė?“

²¹Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli, nes tu mano tarnas! Sukūriau tave būti mano tarnu, nepamiršiu niekada tavęs, Izraeli!

²²Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį, tavo nuodėmes kaip miglą. Sugrįžk pas mane, nes tave išpirkau.

²³Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS tai padarė, valiuokite, žemės gelmės! Kalnai, šokite giedodami, drauge su miškais ir visais jų medžiais! Juk VIEŠPATS išpirko Jokūbą, per Izraelį jis parodys savo šlovę.

²⁴Taip kalba VIEŠPATS, tavo Atpirkėjas, kuris tave sukūrė motinos įsčiose: „Aš — VIEŠPATS, kuris sukūrė Visatą ir vienas pats išskleidė dangus. Kai klojau žemę, kas buvo su manimi?

²⁵Aš — tas, kuris nieku paverčia kerėtojų ženklus ir burtininkus padaro žiopliais. Aš — tas, kuris išminčius priverčia pergalvoti ir [126†]jų pažinimą padaro kvailą.

²⁶Aš — tas, kuris savo tarno žodį patvirtina ir įvykdo užmojį, paskelbtą jo pasiuntinių. Aš sakau Jeruzalei: ‘Būk apgyventa!’ Judo miestams: ‘Būkite atstatyti!’ Aš prikelsiu jų griuvėsius!

²⁷Aš — tas, kuris sako marių gelmėms: ‘Išdžiūkite! Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!’

²⁸Aš — tas, kuris [127†]taria Kyrui: ‘Tu — mano kerdžius!’ Visa, ką aš noriu, jis įvykdys. Jis tars Jeruzalei: ‘Būk atstatyta!’, o apie Šventyklą sakys: ‘Tebūna dedami pamatai!’“