Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Izaijo 51 Bible Online

Izaijo 51 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Izaijo 51

¹„Klausykitės manęs, kurie siekiate teisumo ir ieškote VIEŠPATIES! Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti.

²Pagalvokite apie Abraomą, savo tėvą, ir Sarą, jus pagimdžiusią. Jis buvo tik vienas, kai jį pašaukiau, laiminau ir padariau iš jo daugybę.

³ VIEŠPATS užjaučia Sioną, visiems jo griuvėsiams jis maloningas. Jo dykumą jis paverčia Edenu ir jo tyrlaukius — VIEŠPATIES sodu. Linksmybės ir džiaugsmo, padėkos giesmių ir muzikos skambesio čia pilna.

⁴Klausykitės manęs, tautos, atkreipkite dėmesį, gentys, nes aš duosiu mokymą ir teisingumą, šviesą tautoms! Vienu akimirksniu

⁵įvykdysiu savo pergalę; mano išganymas ateis kaip šviesa, ir mano rankos teis tautas; salos manimi pasitikės, jos lauks mano rankos.

⁶Pakelkite akis į dangus, pagalvokite apie žemę po kojomis! Nors dangūs išnyktų kaip dūmas, žemė susidėvėtų kaip drabužis, o žmonės mirtų kaip musės, mano išganymas tvers per amžius, ir mano teisumas niekada nesusidėvės.

⁷Klausykitės manęs, išmanantieji teisumą, tauta, imanti mano mokymą širdin: nebijokite žmonių užgaulės, neišsigąskite jų patyčių!

⁸Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos kandys. O mano teisumas tvers per amžius, ir mano išganymas plūs iš kartos į kartą“.

⁹Pabusk, pabusk, apsivilk tvirtybe, VIEŠPATIES ranka! Pabusk, kaip senovės dienomis, praėjusiais amžiais! Argi ne tu sukapojai Rahabą,[148] nudūrei slibiną?

¹⁰Argi ne tu išdžiovinai jūrą, didžiosios bedugnės vandenis? Kas padarė kelią iš jūros dugno, kad išpirktieji galėtų pereiti?

¹¹ VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir amžinu džiaugsmu vainikuoti įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, o liūdesys ir aimanos pasitrauks.

¹²„Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia! Ko tu bijai? Žmogaus? Jis marus! Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė!

¹³Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus? Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis?

¹⁴Pančiais surakintieji greitai bus išvaduoti, nemirs ir neis į kapą, nė duonos nestokos.

¹⁵Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris taip įaudrina jūrą, jog bangos ima šėlti“. Galybių VIEŠPATS yra jo vardas!

¹⁶„Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir savo rankos šešėliu apdengiau tave. Aš — tas, kuris išskleidė dangus ir padėjo žemės pamatus. Aš sakiau Sionui: ‘Tu mano tauta!’“

¹⁷Atsibusk, atsibusk! Atsikelk, Jeruzale! Tu [149†]gėrei pykčio taurę, kurią laikė VIEŠPATIES ranka, išgėrei iki dugno indą, svaigiąją taurę!

¹⁸Iš visų jos pagimdytų sūnų nėra kam ja rūpintis, iš visų jos išaugintų sūnų nėra kam paimti ją už rankos!

¹⁹Abi šios nelaimės prislėgė tave! Kas tave užjaus? Nuniokojimas ir sunaikinimas, badas ir kalavijas! Kas tave paguos?

²⁰Tavo sūnūs nualpę, jie guli visur gatvių kampuose, kaip stirnos medžiotojo pinklėse, apsvaigę nuo VIEŠPATIES pykčio, įveikti tavo Dievo įniršio.

²¹Bet dabar klausykis, nelaimingoji! Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno!

²²Taip kalba VIEŠPATS, tavo Valdovas ir Dievas, ginantis savo tautą: „Žiūrėk, aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę. Iš mano pykčio indo tu daugiau nebegersi.

²³Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau: ‘Gulk ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!’ Savo nugarą tu pavertei grindiniu, gatve praeiviams“.