Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Izaijo 65 Bible Online

Izaijo 65 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Izaijo 65

¹ [196†]„Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, būti surastas tų, kurie manęs neieškojo. Tautai, kuri nesišaukė mano vardo, aš kartojau: ‘Aš čia! Aš čia!’

² [197†]Nuolatos tiesiau savo rankas į maištingąją tautą, blogu keliu einančią su savo užmačiomis,

³tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane. Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir degina smilkalus ant plytų.

⁴Jie sėdi kapų nišose, naktis praleidžia olose, valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.

⁵‘Stovėk, kur stovi! — šaukia jie. — Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’ Šitokie dalykai aitrina mano pyktį kaip be perstojo degančią ugnį.

⁶Štai visa tai priešais mane užrašyta; nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu. Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė,

⁷drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, — sako VIEŠPATS. — Kadangi jie degino smilkalus kalnuose ir įžeidinėjo mane ant kalvų, aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė“.

⁸Taip kalba VIEŠPATS: „Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako: ‘Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero’. Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais, — neatmesiu jų visų.

⁹Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių, iš Judo — mano kalnų paveldėtojų. Mano išrinktieji paveldės kraštą, mano tarnai ten gyvens.

¹⁰Mano tautai, ieškančiai manęs, Šarono lyguma bus ganykla kaimenėms, [198†]Achoro slėnys — žardiena galvijams.

¹¹Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ, užmiršdami mano šventąjį kalną, kurie padengėte stalą Laimės dievui ir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei,

¹²jus aš lemsiu kalavijui, ir visi jūs krisite per žudynes, kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte, kalbėjau, bet nesiklausėte, darėte, kas bloga mano akyse, ir rinkotės, kas man nepatinka“.

¹³Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį; mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį; mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis;

¹⁴mano tarnai dainuos iš širdies džiaugsmo, o jūs verksite iš širdgėlos, aimanuosite iš sielvarto.

¹⁵Jūs paliksite vardą, kuriuo mano išrinktieji keiksis: ‘Taip Viešpats DIEVAS teužmuša tave!’ Bet mano tarnai gaus kitą vardą.

¹⁶Kas tik norės sau laimės krašte, tas sau linkės palaimos Dievo, kurio vardas ‘Amen’; kas tik duos priesaiką krašte, tas prisieks Dievu, kurio vardas ‘Amen’, nes praeities sielvartai jau užmiršti, prapuolę man iš akių.

¹⁷Štai jau kuriu [199†]naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis.

¹⁸Džiaukitės ir linksminkitės amžinai tuo, ką aš kuriu! Štai aš kuriu Jeruzalę kaip ‘Džiaugsmą’, o jos žmones — kaip ‘Linksmybę’.

¹⁹Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje ir linksminsiuosi savo tautoje. [200†]Nebebus joje girdėti graudaus verksmo nė gailių dejonių.

²⁰Nebebus joje naujagimio, kuris gyventų vos kelias dienas, ir senelio, kuris nesulauktų žilo amžiaus. Kas šimto metų mirs, tas bus laikomas jaunu, o kas šimto metų nesulauks, tas bus laikomas prakeiktu.

²¹Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių.

²²Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais.

²³Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė.

²⁴Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu dar jiems tebekalbant.

²⁵ [201†]Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame mano šventajame kalne“, — sako VIEŠPATS.