Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 10 Bible Online

Jeremijo 10 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 10

¹Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!

²Taip kalba VIEŠPATS: „Nemėgdžiokite tautų elgesio, nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute, nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.

³Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė, nes stabas — tik rąstigalis iš miško medžio, išskobtas meistro skaptuku,

⁴papuoštas auksu ar sidabru, prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nenugriūtų.

⁵It paukščių baidyklės melionų darže, jie negali kalbėti. Juos reikia nešioti, nes patys jie nepaeina. Nebijokite jų, nes jie negali nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.

⁶Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra! Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!

⁷ [26†]Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau? Tai pridera tau, nes tarp visų išminčių tautose, visų tautų valdose, tokio kaip tu, kito nėra!

⁸Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo; tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?

⁹Jie — iš Taršišo atvežtas, plaktuku kalstytas sidabras ir auksas iš Ufazo! Jie — meistro išmonė ir auksakalio rankų darbas. Violetinis ir purpurinis jų apdaras. Visi ligi vieno jie — nagingų amatininkų dirbiniai.

¹⁰ VIEŠPATS — tikrai Dievas, jis — gyvasis Dievas, amžinasis Karalius. Nuo jo pykčio dreba žemė, jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.

¹¹Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“ [27]

¹²Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone.

¹³Kai sugriaudžia jo balsas, šniokščia vandenys dangaus skliaute. Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių, padaro tviskančius žaibus lietui, išleidžia viesulus iš aptvarų.

¹⁴Kiekvienas žmogus — kvailas, nesupratingas; sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais, nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.

¹⁵Jie niekam tikę, vien juoko verti. Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.

¹⁶Nepanaši į juos Jokūbo dalis; jis — visa ko kūrėjas, Izraelis — jo paveldo gentis, o jo vardas — Galybių VIEŠPATS.

¹⁷Susidėk ryšulį ir palik kraštą, apgultasis mieste!

¹⁸Juk taip kalba VIEŠPATS: „Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto, taip prislėgsiu, kad jie pajus!“

¹⁹Vargas man! Aš žuvęs! Mano žaizda nepagydoma. O aš tariau: „Tai tik liga; aš galiu ją ištverti“.

²⁰Mano palapinė nusiaubta, visos jos virvės nutrauktos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra; niekas mano palapinės nebestatys, nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.

²¹Ganytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES, todėl ir nelydėjo jų sėkmė, o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

²²Klausykis! Girdėti ūžesys! Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis, kad paverstų Judo miestus tyrais, šakalų landyne.

²³Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.

²⁴Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

²⁵Savo pyktį išliek ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant tų karalijų, kurios tavo vardo nesišaukia. Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį, nuniokojo jo sodybas!