Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 14 Bible Online

Jeremijo 14 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 14

¹ VIEŠPATIES žodis Jeremijui apie sausrą.

²„Judo karalystė liūdi. Jos miestų vartai sunykę, žmonės guli ant žemės iš sielvarto, o iš Jeruzalės kyla šauksmas.

³Jos didžiūnai siunčia tarnus vandens; tie nueina prie talpyklų, bet vandens neranda ir sugrįžta tuščiais ąsočiais. Nusigandę ir sumišę, jie užsidengia galvas.

⁴Sustojo darbas laukuose, nes krašte nebuvo lietaus. Artojai nusigandę, jie užsidengia galvas.

⁵Net briedė laukuose pameta atsivestą jauniklį, nes nėra žolės.

⁶O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų, dvėsuodami kaip šakalai; jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro“.

⁷Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus, gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo! Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami, nors mes nusidėjome tau,

⁸tu — Izraelio viltis, VIEŠPATIE, jo gelbėtojas nelaimėje! Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte, lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?

⁹Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus, lyg galiūnas, negalintis išgelbėti? Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE, tavo vardu mes vadinami; neapleisk mūsų!

¹⁰Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai: „Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti, kad net savo kojų netausoja. Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI. Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes“.

¹¹ VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk!

¹²Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte padarysiu jiems galą“.

¹³Atsakiau: „Ak, Viešpatie DIEVE! Pranašai jiems žada: ‘Jūs nematysite kalavijo, badas jūsų neužpuls, nes amžiną taiką duosiu jums šioje vietoje’“. —

¹⁴„Ką pranašai skelbia mano vardu, tai melas! — atsakė man VIEŠPATS. — Jų aš nesiunčiau, įgaliojimo jiems nedaviau, nieko jiems nekalbėjau. Prasimanytus regėjimus, tuščius būrimus, savo pačių vaizduotės apgaulę jie skelbia jums!“

¹⁵Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Pranašai, pranašaujantys mano vardu, nors aš jų nesiunčiau, nesiliaujantys skelbti: ‘Kalavijas ir badas neištiks šio krašto!’ — patys galą gaus nuo kalavijo ir bado.

¹⁶O žmonės, kuriems jie pranašauja, tysos išmesti Jeruzalės gatvėse, tapę bado ir kalavijo aukomis. Nebus kam laidoti nei jų pačių, nei žmonų, sūnų ir dukterų, nes ant jų išliesiu jų pačių nedorumo atpildą.

¹⁷O tu perduosi jiems šį žodį: ‘Tesrūva mano akys ašaromis nakčia ir dieną, be perstojo, nes baisus nuniokojimas ir nepagydoma žaizda nukankino mergelę dukterį, mano tautą.

¹⁸Išeinu į laukus — štai kritę nuo kalavijo! Ateinu į miestą — štai pasiligoję iš bado! Net pranašas ir kunigas klajoja po kraštą, sutrikę, nežinodami ką daryti’“.

¹⁹Nejau tu visiškai atmetei Judą? Ar Sionas tapo tau bjaurus? Nejau mus taip pribloškei, kad jau nebėra mums išgydymo? Tikėjomės taikos, bet nieko gera nematyti; laukėme išgydymo, ir štai vien siaubas!

²⁰Išpažįstame, VIEŠPATIE, savo nedorumą ir kaltę mūsų tėvų, nes tikrai tau nusidėjome.

²¹Savo vardo dėlei neatmesk mūsų, nepadaryk negarbės savo šlovės sostui! Atmink savo Sandorą su mumis ir nenutrauk jos!

²²Ar gali kuris iš tautų stabų duoti lietaus? Ar gali pats dangus siųsti būriais lietų? Argi tai ne tu vienas, VIEŠPATIE? Mūsų Dieve, mes dedame viltis į tave, nes tik tu visa tai padarei!