Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 20 Bible Online

Jeremijo 20 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 20

¹Jeremiją, pranašaujantį šiuos dalykus, išgirdo kunigas Pašhūras, Imero sūnus ir VIEŠPATIES Namų vyriausiasis prievaizdas.

²Pašhūras nuplakdino Jeremiją ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose.

³Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: „VIEŠPATS vadina tave ne Pašhūru,[42] o Magor Misabibu [43]!“

⁴Taip kalba VIEŠPATS: „Tikėk manimi, atiduosiu tave siaubui, tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo jų priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu Babilono karaliui į rankas; jis ištrems juos į Babiloną arba išžudys kalaviju.

⁵Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įgijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną.

⁶Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai“.

⁷Tu mane suviliojai, VIEŠPATIE, ir aš leidausi suviliojamas. Tu buvai stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš nuolat traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs.

⁸Kalbėdamas, turiu rėkti, turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką.

⁹Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ — Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu.

¹⁰Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur! Įskųskite jį! Įskųskime jį!“ Juk visi mano bičiuliai laukia, kad žengčiau klaidingą žingsnį: „Galbūt jis įsipainios į pinkles; tada jis bus mūsų rankose ir galėsime jam atsikeršyti!“

¹¹Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas, todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės. Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti! Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė.

¹²Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį, tu permatai jausmus ir širdį; leisk man matyti, kaip jiems keršysi, nes tau patikėjau savo reikalą.

¹³Giedokite VIEŠPAČIUI, šlovinkite VIEŠPATĮ, nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš nedorėlių rankų!

¹⁴ [44†]Tebūna prakeikta diena, kurią aš gimiau! Diena, kurią motina mane pagimdė, tenebūna palaiminta!

¹⁵Tebūna prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: „Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ — jį didžiai pradžiugindamas.

¹⁶Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo! Tegirdi jis karo šauksmus rytą ir mūšio balsus vidudienį

¹⁷dėl to, kad nenužudė manęs įsčiose. Mano motina būtų buvusi mano kapas, jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios.

¹⁸Kam gi išėjau iš įsčių? Pamatyti vien vargą ir skausmą, baigti savo dienas gėdingai?