Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 4 Bible Online

Jeremijo 4 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 4

¹„Jei nori sugrįžti, Izraeli, — tai VIEŠPATIES žodis, — turi sugrįžti pas mane. Jei pašalintum savo šlykštybes iš mano akivaizdos ir neišklystum iš doro kelio,

²ir prisiektum: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ pagal teisybę, teisingumą ir teisumą, tautos jo vardu linkėtų sau palaimos ir pačios juo didžiuotųsi“.

³Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei: [9†]„Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!

⁴Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI, pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų.

⁵Paskelbkite Judo karalystėje, praneškite Jeruzalėje! Sakykite: ‘Pūskite ragą visame krašte!’ Šaukite ir sakykite: ‘Rinkitės! Žygiuokime į miestus su mūrais!’

⁶Iškelkite ženklą: ‘Į Sioną!’ Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite! Mat nelaimę siunčiu iš šiaurės, didį nuniokojimą.

⁷Pakilo liūtas iš tankmės, tautų naikintojas atžygiavo, atėjo iš savo namų tavo kraštą paversti dykuma. Tavo miestai bus sugriauti ir liks be gyventojų.

⁸Todėl apsivilkite ašutine, dejuokite ir aimanuokite: ‘Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis nenusigręžė nuo mūsų’.

⁹Tą dieną, — tai VIEŠPATIES žodis, — apstulbs nusigandęs karalius, apmirs širdis didžiūnams, kunigai pastirs iš baimės, ir pranašai bus priblokšti.

¹⁰‘Deja! Viešpatie DIEVE, — sakys jie, — kaip baisiai apgavai šią tautą ir Jeruzalę, sakydamas jiems: ‹Visa išeis jums į gera!› — tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės’“.

¹¹Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei bus sakoma: „Nuo nuožmių aukštumų per dykumą kyla deginantis vėjas prieš dukterį, mano tautą. Ne vėtymo, ne dulkių vėjas;

¹²man paliepus, papučia stipresnis už juos vėjas. Dabar aš pats juos apkaltinsiu!“

¹³Štai jis pakyla tarsi audros debesis. Jo vežimai tarsi viesulas, greitesni už erelius jo žirgai: „Vargas mums! Esame žuvę!“

¹⁴Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies, kad dar galėtum būti išgelbėta! Kiek ilgai tu puoselėsi savo pražūtingas užmačias?

¹⁵Klausykis! Ateina žinia iš Dano, neganda skelbiama iš Efraimo kalnų:

¹⁶„Praneškite tautoms, garsinkite Jeruzalėje: ‘Apgulėjai ateina iš tolimo krašto, žygiuoja prieš Judo miestus, karingai šaukdami’.

¹⁷Kaip laukų sargai jie apsupo ją iš visų pusių, nes ji maištavo prieš mane“, — tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁸Tavo elgesys, tavo darbai tai padarė, — tavo nedorumas kaltas, kartėlis gula tau ant širdies!

¹⁹„Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo! Netelpa krūtinėje mano širdis! Man plyšta širdis, negaliu tylėti, nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.

²⁰‘Nelaimė vejasi nelaimę’, — pranešama. Visas kraštas niokojamas, kaip mat sunaikintos mano palapinės, akimirksniu — mano pastogės.

²¹Kiek ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą, klausytis tų rago garsų?

²²Deja, mano tauta paika! Manęs jie nepažįsta! Jie — neprotingi vaikai, be jokios nuovokos. Jie gudrūs vien pikta daryti, o gera daryti nemoka“.

²³Pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta ir dyka! Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!

²⁴Pažiūrėjau į kalnus, ir štai jie drebėjo, o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!

²⁵Žvalgiausi, ir štai nebuvo žmonių; net padangių paukščiai buvo išskridę!

²⁶Pažiūrėjau, ir štai derlinga žemė buvo tapusi dykuma; visi jos miestai — griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ, sunaikinti jo aitraus pykčio.

²⁷Taip kalba VIEŠPATS: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau jo visai nesunaikinsiu.

²⁸Dėl to dejuos žemė, ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste, nes aš pasakiau ir nesigailiu, nutariau ir neatšauksiu“.

²⁹Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę, išbėgioja visų miestų gyventojai. Jie šliaužia į urvus, slepiasi miškų tankmėse, kopia ant uolų: visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.

³⁰O tu, pasmerktoji pražūčiai, ką tu manai, rengdamasi purpuru, puošdamasi aukso puošmenomis, dažydamasi akis? Veltui gražiniesi! Tavo meilužiai tave paniekina, tavo gyvybė jiems rūpi!

³¹Girdžiu tarsi dejuotų gimdyvė, tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina. Tai šaukia duktė Sionas. Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas: „Ak, vargas man! Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!