Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 5 Bible Online

Jeremijo 5 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 5

¹Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse! Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti? — sako VIEŠPATS. —

²Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ — jų priesaika būtų kreiva“.

³ VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės? Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė, tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi. Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.

⁴Tariau sau: „Jie — tik varguoliai; užtat ir elgiasi paikai, kad nežino VIEŠPATIES kelio nei savo Dievo teisingumo.

⁵Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu, nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savo Dievo teisingumą“. Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą ir nutraukę ryšius.

⁶Todėl miškų liūtas juos plėšo, tyrų vilkas juos pjauna, ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus, kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus. Gausūs buvo jų nusikaltimai, nesuskaičiuojami jų atsimetimai.

⁷„Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti? Tavo vaikai mane paliko ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas. Pasotinau juos, bet jie svetimavo, į kekšės namus grūdosi.

⁸Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs; kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.

⁹Kaip už tai jų nebausti? — tai VIEŠPATIES žodis. — Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

¹⁰Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse ir nuniokiokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai! Nugenėkite nukarusias šakas, nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI.

¹¹„Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai — ir Izraelio, ir Judo namai“, — tai VIEŠPATIES žodis.

¹²Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami: „Jo nė būti nėra! Neištiks mūsų jokia nelaimė, nematysime nei kalavijo, nei bado.

¹³Pranašai tik vėjų vaikosi; jų kalba — ne žodis iš Dievo. Teištinka jų grasinimai juos pačius!“

¹⁴Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas: „Kadangi jie tai pareiškė, štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi. Ši tauta — malkų krūva, kurią suris ugnis!

¹⁵Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli, Izraelio namai! — tai VIEŠPATIES žodis. — Tvirtą tautą, ilgaamžę tautą, tautą, kurios kalbos nemoki ir nesupranti, ką jie sako.

¹⁶Jų strėlinės — kaip atviros kapų duobės, visi jie — šaunūs kovotojai.

¹⁷Jie suris tavo pjūtį ir maistą, tavo sūnus ir dukteris, tavo avis ir galvijus, tavo vynmedžius ir figmedžius. Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki.

¹⁸Tačiau net tomis dienomis, — tai VIEŠPATIES žodis, — visiškai jūsų nesunaikinsiu.

¹⁹Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ — atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte’.

²⁰Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei paskelbk:

²¹‘Klausykis, paika ir nenuovoki tauta! [10†]Jūs turite akis, bet nematote, turite ausis, bet negirdite.

²²Argi neturėtumėte manęs garbinti, — tai VIEŠPATIES žodis, — argi neturėtumėte drebėti prieš mane? Juk aš padariau smėlį [11†]jūros siena, amžina riba, kurios jai peržengti nevalia. Nors ji ir ūžauja, bet veltui, nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.

²³Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta; ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.

²⁴Nepagalvojo širdimi: ‹Garbinkime VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris duoda mums lietus — ankstyvuosius ir vėlyvuosius atėjus metui, kuris palaiko mūsų labui pjūties savaičių seką›.

²⁵Jūsų kaltės suardė šią seką, jūsų nuodėmės nukreipė jus nuo kelio į palaimą.

²⁶Mano tautoje yra nedorėlių, metančių tinklus. Jie spendžia spąstus lyg medžiotojai, bet gaudo žmones.

²⁷Kaip medžiotojo krepšys prikimštas paukščių, taip jų namai pilni klastų. Šitaip jie turtėja ir darosi galingi,

²⁸tampa apkūnūs ir nutunka. Jų nedori darbai — nuodėmė ant nuodėmės; teisingumo jie nė paisyti nepaiso, našlaičių bylų negina, vargšų skundų negirdi.

²⁹Kaip už tai jų nebausti? — tai VIEŠPATIES žodis. — Kaip tokiai tautai nekeršyti?

³⁰Baisus ir šlykštus dalykas atsitiko krašte:

³¹pranašai pranašaudami meluoja, kunigai valdo, kaip pranašai liepia, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?’“