Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 6 Bible Online

Jeremijo 6 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 6

¹Bėkite, Benjamino vaikai, iš Jeruzalės! Pūskite ragą Tekojoje, Bet Kereme duokite ženklą, nes iš šiaurės grasina nelaimė ir baisi pražūtis.

²Gražioji ir trapioji dukterie Sione, tu žuvusi!

³Prieš ją ateina piemenys su savo kaimenėmis, statosi aplink savo palapines, kiekvienas gano, kur nori.

⁴„Pasirenkite mūšiui su ja! Būkite pasirengę! Mes pulsime vidudienį! Deja, bėda mums! Diena jau temsta, ilgėja vakaro šešėliai.

⁵Būkite pasirengę! Pulsime ją nakčia ir griuvėsiais paversime jos tvirtoves!“

⁶Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Iškirskite jos medžius ir supilkite apgulos pylimą prieš Jeruzalę. Tai miestas, paskirtas bausmei, jos gatvėse visur tik priespauda!

⁷Kaip iš šaltinio trykšta vandenys, taip iš jos liejasi nedorumas. Smurtas ir plėšikavimas joje siaučia, ligos ir žaizdos visuomet man prieš akis.

⁸Leiskis pamokoma, Jeruzale, kad neatsitraukčiau nuo tavęs pasibjaurėjęs ir nepaversčiau tavęs tyrais — žeme, kurioje niekas negyvena“.

⁹Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Surink, tarsi vynuoges surink Izraelio likutį! Tarsi vynuogių raškytojas rankomis keliskart pereik jo šakas.

¹⁰Į ką aš kreipsiuosi? Per ką perspėsiu, kad jie mane išgirstų? Štai jų ausys neapipjaustytos, ir jie negali girdėti. Štai VIEŠPATIES žodis pasidarė jiems pajuoka, ir polinkio jam jie neturi.

¹¹Todėl aš pilnas VIEŠPATIES pykčio, išvargintas pastangų jį suvaldyti. Išliesiu jį ant mažylių gatvėje ir ant vaikinų būrių! Visi bus paimti į nelaisvę: vyras ir žmona, seniai ir karšinčiai.

¹² [12†]Kitiems atiteks jų namai, taip pat laukai ir žmonos, kai aš pakelsiu ranką prieš šio krašto gyventojus, — tai VIEŠPATIES žodis. —

¹³Nuo mažiausio iki didžiausio, visi iki vieno jie gobšūs savanaudžiai; nuo pranašo iki kunigo, visi jie apgavikai.

¹⁴ [13†]Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai!’ — nors nėra gerai.

¹⁵Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos. Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu“, — sako VIEŠPATS.

¹⁶Taip kalba VIEŠPATS: „Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias! Eikite juo ir [14†]rasite ramybę. Bet jie atsakė: ‘Mes neisime juo!’

¹⁷Daviau jums ir sargybinių: ‘Paklausykite rago garso!’ Bet jie atsakė: ‘Neklausysime!’

¹⁸Todėl išgirskite, tautos, ir žinok, bendrija, kas jų laukia!

¹⁹Girdėk, žeme! Šiai tautai štai siunčiu nelaimę, jų pačių piktų pinklių vaisių, nes jie neklausė mano žodžių, atmetė mano Įstatymą.

²⁰Kam gi man smilkalai iš Šebos ir kvapieji meldai iš tolimo krašto? Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos, nemalonios man jūsų atnašos.

²¹Todėl, — taip kalba VIEŠPATS, — padėsiu štai kliūčių ant šios tautos kelio, kad ji ant jų sukluptų. Tėvai ir vaikai, kaimynai ir bičiuliai drauge pražus“.

²²Taip kalba VIEŠPATS: „Štai atžygiuoja tauta iš šiaurės krašto, didelė tauta, pažadinta nuo žemės pakraščių.

²³Ginkluoti lankais ir ietimis, žiaurūs ir negailestingi; jų ūžesys — tarsi jūros šniokštimas. Raiti ant žirgų, išsirikiavę mūšiui, prieš tave, dukterie Sione!“

²⁴„Išgirdome pranešimą apie juos ir nuleidome rankas, pagavo mus baimė ir kančios kaip gimdyves.

²⁵Neik iš namų į laukus, nesileisk į kelionę vieškeliu, nes priešo kalavijas — siaubas visur!

²⁶Ak, dukterie, mano tauta, vilkis ašutinę, voliokis pelenuose, gedėk kaip vienturčio sūnaus, liek gailias ašaras, nes staiga mus užklumpa žudikas.

²⁷Vertintoju savo tautoje paskyriau tave, valytoju, kad ištirtum ir vertintum jų elgesį.

²⁸Jie — varis ir geležis; visi jie — užkietėję maištininkai, šmeižtų nešiotojai — elgiasi nedorai.

²⁹Dumplės šniokščia, šviną suryja ugnis. Veltui valytojas valė; nedorieji nebuvo atskirti.

³⁰‘Atmestuoju sidabru’ jie bus vadinami, nes VIEŠPATS juos atmetė“.