Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 7 Bible Online

Jeremijo 7 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 7

¹Jeremiją pasiekė VIEŠPATIES žodis:

²„Atsistok VIEŠPATIES Namų vartuose ir ten paskelbk šį žodį: ‘Visi judėjai, kurie einate pro vartus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį!’“

³Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje.

⁴Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi,

⁵sakydami: ‘Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių,

⁶jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui svetimus dievus,

⁷aš būsiu su jumis šioje vietoje — krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams.

⁸Štai jūs pasitikite nepagrįsta viltimi — beverčiu melu! Iš to turėsite tik žalos!

⁹Kaip? Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojate Baalui atnašas ir sekate paskui kitus dievus, kurių net nepažįstate,

¹⁰o paskui ateinate pas mane į šiuos Namus, kurie vadinasi mano vardu, ir sakote: ‘Mes apsaugoti! Galime vėl daryti visus nedorus darbus!’

¹¹Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, netapo jūsų akyse [15†]plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! — tai VIEŠPATIES žodis. —

¹²[16†]Taip! Nueikite, jei norite, į Šiloją,[17] kurį buvau padaręs savo vardo vieta pradžioje. Pasižiūrėkite, ką aš padariau jam už nedorus darbus, kurių pridarė mano tauta Izraelis.

¹³Ir dabar, kadangi jūs padarėte visas šias nuodėmes, — tai Galybių VIEŠPATIES žodis, — kadangi neklausėte, nors ir kalbėjau jums taip primygtinai, kadangi neatsiliepėte, nors ir šaukiau jus,

¹⁴su šiais Namais, vadinamais mano vardu, o jais jūs pasitikite, ir su vieta, kurią daviau jums ir jūsų tėvams, pasielgsiu taip, kaip su Šiloju.

¹⁵Atstumsiu jus nuo savęs, kaip atstūmiau visus jūsų giminaičius, visus Efraimo palikuonis.

¹⁶O tu nesimelsk už šitą tautą, neužtark jų maldavimu! Neįtikinėk manęs, nes aš tavęs neišklausysiu.

¹⁷Argi nematai, ką jie daro Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse?

¹⁸Vaikai rankioja malkas, tėvai kuria ugnį, o motinos minko tešlą paplotėliams Dangaus karalienei. Mane įskaudinti norėdami, jie aukoja liejamąsias atnašas svetimiems dievams.

¹⁹Argi mane jie įskaudina? — tai VIEŠPATIES žodis. — Ne! Argi ne save pačius, savo pačių gėdai?

²⁰Tikrai taip kalba Viešpats DIEVAS: mano liepsnojantis pyktis išsilies ant šitos vietos, ant žmonių ir ant gyvulių, ant lauko medžių ir ant dirvų derliaus. Jis degins, ir nebus kam jį užgesinti“.

²¹Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Dėkite savo deginamąsias aukas ant skerstinių atnašų ir valgykite paaukotą mėsą!

²²Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, nieko jiems neįsakiau dėl deginamųjų ar skerstinių aukų.

²³Bet daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi’.

²⁴Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savo nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą.

²⁵Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai išėjo iš Egipto žemės, ligi šiandien primygtinai vis siunčiau ir siunčiau jums savo tarnus pranašus.

²⁶Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jų tėvai.

²⁷Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, jie tavęs neklausys, nors juos ir šauksi, jie neatsilieps.

²⁸Todėl pasakyk jiems: ‘Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingęs nuo jų lūpų’.

²⁹Nusikirpk nazyro plaukus [18] ir mesk juos šalin! Kalvose užtrauk liūdną raudą! Juk VIEŠPATS atmetė ir paliko kartą, sukėlusią jo pyktį.

³⁰Judėjai padarė nedorybę mano akyse, — tai VIEŠPATIES žodis. — Jie suteršė Namus, kurie vadinami mano vardu, statydami juose savo šlykščius stabus.

³¹Ben Hinomo slėnyje jie pasistatė [19†]tofetą — aukurą [20†]deginti savo sūnums ir dukterims kaip aukai. To aš niekuomet neįsakiau, tai man niekuomet neatėjo į galvą.

³²Todėl, tikėkite manimi, — tai VIEŠPATIES žodis, — ateis dienos, kai bebus minimas ne tofetas ir Ben Hinomo slėnis, o Žudynių slėnis. Tofete bus kapinės, nes kitur nebebus vietos laidoti.

³³Tada šios tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims; nebus kam jų nuvaikyti.

³⁴Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse [21†]aš nutildysiu džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio balsą ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.