Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 8 Bible Online

Jeremijo 8 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 8

¹Tuo metu, — tai VIEŠPATIES žodis, — Judo karalių, didžiūnų, kunigų, pranašų ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus iškasti iš kapų

²ir išbarstyti ant žemės prieš saulę, mėnulį, visas dangaus Galybes, kurias jie mylėjo, tarnavo ir sekė, į kurias kreipėsi ir kurias garbino, puldami kniūbsti ant žemės. Jie nebus surinkti ir palaidoti, bet gulės kaip mėšlas dirvoms tręšti.

³Visi, kurie išliko iš tos nedoros šeimos, kad ir kur juos ištremčiau, labiau norės mirti, negu gyventi, — tai Galybių VIEŠPATIES žodis.

⁴Pasakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal?

⁵Tad kodėl ši tauta — Jeruzalė — amžinai neklusni? Kodėl jie laikosi apgaulingų stabų ir atsisako sugrįžti?

⁶Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, nesako: ‹Ką aš padariau!› Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį.

⁷Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teisingumo!

⁸Kaip galite sakyti: ‹Mes išmintingi! Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą›? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna jie pavertė jį melu!

⁹Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; iš kur gi jų išmintis?

¹⁰ [22†]Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems, o jų laukus — užkariautojams. Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio, godžiai ieško sau naudos; nuo pranašo ligi kunigo, visi jie veidmainiai.

¹¹ [23†]Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‹Viskas gerai! Viskas gerai!› — nors nėra gerai.

¹²Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos. Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, — sako VIEŠPATS.

¹³„Tikrai surengsiu jų pjūtį! — tai VIEŠPATIES žodis. — Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę! Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko“.

¹⁴Ko gi dar sėdime? Susirinkime! Eime į įtvirtintus miestus, kad ten žūtume, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, lėmė mums žūti. Jis davė mums gerti nuodų, nes mes nusidėjome VIEŠPAČIUI.

¹⁵Laukėme taikos, bet nėra pagerėjimo, laukėme pagalbos, bet vietoj jos ateina siaubas!

¹⁶Nuo Dano girdėti, kaip prunkščia jo ristūnai; nuo jo eržilų žvengimo dreba visas kraštas. Jie atėjo ir nusiaubė visą kraštą, miestus ir jų gyventojus.

¹⁷„Pasiųsiu prieš jus nuodingų gyvačių, angių, kurių jokie kerai neveiks. Jos gels jus mirtinai!“ — tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁸Mano liūdesys nepagydomas, mano širdis pasiligojusi.

¹⁹Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas aidi skersai išilgai kraštą: „Nejau VIEŠPATIES nėra Sione? Argi nebėra ten jo karaliaus? Kodėl jie skaudina mane savo stabais, savo beverčiais svetimais dievais?

²⁰Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti!“

²¹Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane; aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.

²²Ar nėra balzamo Gileade, ar nėra ten gydytojo? Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?

²³O kad mano galva būtų vandenys, mano akys — ašarų šaltinis! Dieną naktį raudočiau dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.