Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jeremijo 9 Bible Online

Jeremijo 9 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jeremijo 9

¹O kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę! Tada palikčiau savo tautą, galėčiau atsitraukti nuo jų. Visi jie — svetimautojai, sukčių minia.

²„Liežuvis — jų ginklas, įtemptas lankas; melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte. Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos, bet manęs nepažįsta, — tai VIEŠPATIES žodis. —

³Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu, nepasitikėkite nė vienu broliu! Kiekvienas brolis gudrauja kaip Jokūbas,[24] kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus.

⁴Visi apgaudinėja vienas kitą ir nesako tiesos. Savo liežuviais jie įgudo meluoti, elgiasi nedorai, nebegali gailėtis.

⁵Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės; manęs pripažinti jie nenori“, — tai VIEŠPATIES žodis.

⁶„Todėl, — taip kalba Galybių VIEŠPATS, — valysiu juos ir bandysiu; ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?

⁷Jų liežuvis — mirtina strėlė, apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba. Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai, bet širdyje rengia jam pasalas!

⁸Kaip už tai jų nebausti? — tai VIEŠPATIES žodis. — Kaip tokiai tautai nekeršyti?“

⁹Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti, dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti, nes jie nusiaubti; niekas į juos nebekelia kojos, nebegirdėti kaimenių bliovimo. Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.

¹⁰„Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva, šakalų landyne, Judo miestus — baisiu tyrlaukiu, kur niekas negyvena“.

¹¹Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo: „Kodėl nuniokotas kraštas, išdegintas kaip dykuma, per kurią niekas nebekeliauja?“

¹² VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį,

¹³bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir sekė Baalus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę.

¹⁴Todėl, — taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, — štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu.

¹⁵Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų“.

¹⁶Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų. Kvieskite pačias geriausias.

¹⁷Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų, kad mūsų akys plūstų ašaromis, nuo blakstienų sruventų kaip vanduo.

¹⁸Iš Siono girdėti rauda: ‘Kaip baisiai mes nuniokoti! Kokia mums gėda! Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos!’

¹⁹Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio, teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį! Pamokykite savo dukteris aimanuoti, tepamoko viena kitą tos raudos.

²⁰Mirtis įlipo pro mūsų langus, įsilaužė į mūsų pilis. Ji nušluoja nuo gatvių vaikus, nuo miesto aikščių jaunuolius.

²¹Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis. Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje, tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją’“.

²²Taip kalba VIEŠPATS: „Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais.

²³Bet jei [25†]kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, — tai VIEŠPATIES žodis.

²⁴„Žiūrėkite! Ateis dienos, — tai VIEŠPATIES žodis, — kai aš pašauksiu atsiskaityti visus apipjaustytuosius tik kūnu:

²⁵Egiptą, Judą, Edomą ir Amoną, Moabą ir dykumos gyventojus, skutančius smilkinius. Juk visos tautos — neapipjaustytos, bet visi Izraelio namai turi neapipjaustytą širdį“.