Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Ezechielio 31 Bible Online

Ezechielio 31 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Ezechielio 31

¹Vienuoliktų metų trečio mėnesio pirmą dieną mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

²„Žmogau, sakyk Egipto valdovui faraonui ir jo gaujoms: ‘Į ką tu panašus su savo didybe?

³Štai Asirija buvo lyg Libano kedras, plačiomis šakomis teikęs miškui pavėsį, aukštaūgis, su šaunia viršūne tarp debesų.

⁴Šaltiniai jį maitino, požemio vandenys jį išaugino aukštą, jų srovės drėkino žemę aplink jį ir upokšnius siuntė visų lauko medžių link.

⁵Todėl išlakumu pralenkė visus lauko medžius; suvešėjo jo šakos, pailgėjo šakelės nuo gausaus vandens pumpuruose.

⁶ [75†]Ant jo šakų lizdus krovėsi visi padangių paukščiai, po jo šakelėmis vaikus vedė visi laukiniai žvėrys, jo ūksmėje gyveno daugybė tautų.

⁷Gražus jis buvo, didingas ir plačiašakis, nes jo šaknys siekė gausius vandenis.

⁸Kedrai [76†]Dievo sode negalėjo su juo lygintis, kiparisai neprilygo jam savo šakomis, platanai negalėjo girtis jam savo šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis.

⁹Jį padariau gražų šakų daugybe, pavydėjo jam visi Dievo sode buvę Edeno medžiai’“.

¹⁰Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS: „Kadangi jis išaugo aukštas, iškėlė savo viršūnę tarp debesų ir jo širdis puikavosi didybe,

¹¹atidaviau jį tautų valdovui į rankas, kad pasielgtų su juo taip, kaip savo nedorumu buvo nusipelnęs. Išvariau jį.

¹²Svetimšaliai, nuožmiausi iš tautų, nukirto jį ir paliko. Jo šakos krito ant kalnų ir į slėnius, jo šakelės guli sulaužytos kiekvienoje upės vagoje, visos žemės tautos pasitraukė iš jo pavėsio ir paliko jį.

¹³Ant jo nukirsto kamieno suka lizdus visi padangių paukščiai, prie jo šakelių laikosi visi laukiniai žvėrys.

¹⁴Taip nutiko, idant jokie medžiai prie vandenų nesipuikuotų savo didybe ar nekeltų savo viršūnės tarp debesų ir jokie gausiai drėkinami medžiai nesiektų jų didybės. Juk jie visi atiduodami mirčiai — požemio pasauliui, drauge su visais mariaisiais, su tais, kurie žengia į kapą“.

¹⁵Taip kalba Viešpats Dievas: „Tą dieną, kai jis nužengė į Šeolą, paskelbiau gedulą, užvėriau virš jo bedugnę ir uždengiau. Sulaikiau jo upes ir išseko gausūs vandenys. Dėl jo apvilkau Libaną gedulu, dėl to nusviro visi krašto medžiai.

¹⁶Sviesdamas jį į Šeolą drauge su žengiančiais į kapą, jo kritimo trenksmu sudrebinau tautas. Visi Edeno medžiai, rinktiniai ir geriausi Libano medžiai, visi, kurie buvo gausiai drėkinami, buvo paguosti požemio pasaulyje.

¹⁷Jie taip pat nužengė su juo į Šeolą pas žuvusius nuo kalavijo drauge su rėmėjais, tautose gyvenusiais jo pavėsyje.

¹⁸Kuris iš Edeno medžių prilygo tau garbe ir didybe? Ir tu būsi nutemptas žemyn į požemio pasaulį drauge su Edeno medžiais, gulėsi tarp neapipjaustytųjų su žuvusiais nuo kalavijo. Tokia yra faraono ir visų jo žmonių dalia“, — tai VIEŠPATIES žodis.