Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Danieliaus 4 Bible Online

Danieliaus 4 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Danieliaus 4

¹Aš, Nebukadnecaras, patogiai įsitaisęs savo namuose ir jausdamasis laimingas savo rūmuose,

²sapnavau mane išgąsdinusį sapną. Mane, gulintį lovoje, apėmę vaizdiniai ir man galvon atėję regėjimai sukėlė siaubą.

³Įsakiau sušaukti visus Babilono išminčius pas mane, kad jie man pasakytų, ką tas sapnas reiškia.

⁴Suėjo magai, kerėtojai, chaldėjai ir spėliotojai ir aš papasakojau jiems tą sapną, bet jie neįstengė man pasakyti, ką jis reiškia.

⁵Galų gale atėjo pas mane Danielius, vadinamas Beltšacaru, mano dievo vardu,[7] ir apdovanotas šventųjų dievų dvasia, ir jam aš papasakojau savo sapną.

⁶‘O Beltšacarai, magų galva, aš žinau, kad tu apdovanotas šventųjų dievų dvasia ir jokia paslaptis tau nėra per sunki. Štai sapnas, kurį sapnavau. Pasakyk man, ką jis reiškia.

⁷Lovoje man atėjo į galvą tokie regėjimai. Mačiau medį žemės viduryje, ir jis buvo labai aukštas.

⁸Medis augo vis aukštesnis ir tvirtesnis, o jo viršūnė pasiekė dangų. Jis buvo matomas iš visų žemės pakraščių.

⁹Jo lapai buvo gražūs pažiūrėti, vaisiai gausūs, ir maisto jame buvo visiems. Po juo laukų žvėrys rado paunksmę, [8†]jo šakose krovėsi lizdus padangių paukščiai, iš jo maitinosi visi gyvūnai.

¹⁰Lovoje nesiliaudamas stebėti regėjimus, ateinančius man į galvą, pamačiau nužengiantį iš dangaus šventąjį Budėtoją.

¹¹Garsiai šaukdamas, jis liepė: ‹Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas, nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius! Tenubėga šalin nuo jo žvėrys, teišlaksto nuo jo šakų paukščiai.

¹²Bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis; surištas geležies ir žalvario grandine, teguli jis gležnoje lauko žolėje. Temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę!

¹³Tebūna pakeista jo žmogaus širdis, tebūna jam duota žvėries širdis ir tepraslenka pro jį septyni laikotarpiai.

¹⁴Tai nuspręsta Budėtojų įsaku, o šis sprendimas duotas Šventųjų įsakymu, kad visi gyvieji žinotų, jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę, duoda ją, kam nori, ir jai valdyti skiria net žemos kilmės žmones›.

¹⁵Tokį sapną, aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. Dabar, Beltšacarai, pasakyk man, ką jis reiškia, nes visi mano karalystės išminčiai neįstengia paaiškinti, ką jis reiškia. Tu gali tai padaryti, nes tavyje yra šventųjų dievų dvasia.’“

¹⁶Tuomet Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką buvo lyg stabo ištiktas. Jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius tarė jam: „Beltšacarai, tenekelia tau nerimo tas sapnas ar jo aiškinimas“. Beltšacaras atsakė: „Mano valdove, tas sapnas turėtų būti tiems, kurie tavęs nekenčia, o jo aiškinimas — tavo priešams!

¹⁷Medis, kurį matei augantį vis didesnį ir tvirtesnį, viršūne pasiekusį dangų ir matomą iš visų žemės pakraščių,

¹⁸kurio lapai buvo gražūs pažiūrėti ir vaisiai gausūs, kuris davė maisto visiems, po kuriuo gyveno laukų žvėrys ir kurio šakose padangių paukščiai krovėsi lizdus,

¹⁹esi tu, o karaliau! Tu tapai didis ir galingas. Tavo didybė išaugo ir siekia dangų, o tavo valdžia — ligi žemės pakraščių.

²⁰Kadangi karalius matė šventąjį Budėtoją, nužengiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite ir sunaikinkite medį, bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis, surištą geležies ir žalvario grandine lauko žolėje; temaudo jį rasa iš dangaus, tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę, kol praslinks pro jį septyni laikotarpiai’, —

²¹toks bus aiškinimas, o karaliau, ir tai Aukščiausiojo sprendimas, atsiųstas mano valdovui karaliui.

²²Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, būsi maudomas rasos iš dangaus, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori.

²³Įsakymas palikti medžio kelmą su šaknimis reiškia, kad tavo karalystė bus atkurta, kai pripažinsi, jog Dangus yra visavaldis.

²⁴Todėl, o karaliau, tebūna tau priimtinas mano patarimas: išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus — gailestingumu vargšams. Tuomet tavo gerovė bus patvari“.

²⁵Visa tai ir ištiko karalių Nebukadnecarą.

²⁶Praėjus dvylikai mėnesių, vaikščiodamas ant karališkųjų rūmų stogo Babilone,

²⁷karalius tarė sau: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“

²⁸Šiems žodžiams dar tebesant jo lūpose, pasigirdo balsas iš dangaus: „Sakoma tau, karaliau Nebukadnecarai: atimta iš tavęs karalystė!

²⁹Tu būsi išguitas iš žmonių tarpo, tavo buveinė bus tarp laukų žvėrių, tu turėsi ėsti žolę kaip jaučiai, ir septyni laikotarpiai praslinks, kol pripažinsi, kad Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori“.

³⁰Nuosprendis Nebukadnecarui buvo tuojau pat įvykdytas. Jis buvo išguitas iš žmonių tarpo, ėdė žolę kaip jaučiai ir jo kūnas buvo maudomas rasos iš dangaus, kol jo plaukai užaugo tokie ilgi kaip erelių plunksnos, o nagai tapo kaip paukščių nagai.

³¹„Praslinkus tam laikui, aš, Nebukadnecaras, pakėliau akis į dangų, ir man grįžo protas. Aš šlovinau Aukščiausiąjį, garbinau ir aukštinau tą, kuris gyvena per amžius, nes jo valdžia yra amžina valdžia ir jo karalystė tveria per kartų kartas.

³²Visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, o jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris gali sulaikyti jo ranką ar sakyti: ‘Ką tu darai?’

³³Tuo metu grįžo man protas, o didybė ir spindesys buvo man sugrąžinti mano karalystės garbei. Mano patarėjai ir didžiūnai susiieškojo mane, aš buvau sugrąžintas į savo karalystę ir man buvo suteikta net daugiau didybės.

³⁴Dabar aš, Nebukadnecaras, šlovinu, aukštinu ir garbinu Dangaus Karalių, nes visi jo darbai teisingi ir jo keliai teisūs; jis gali pažeminti išdidžiai besielgiančius“.