Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Ozėjo 2 Bible Online

Ozėjo 2 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Ozėjo 2

¹O Izraelio vaikų bus kaip jūros smilčių, kurių negalima nei paseikėti, nei suskaičiuoti. Vis dėlto, užuot sakius: [9†]„Jūs nesate mano tauta!“ — jiems bus sakoma: „Gyvojo Dievo vaikai“.

²Judo žmonės ir Izraelio žmonės bus surinkti į viena, jie pasistatys sau vieną galvą ir užvaldys kraštą, nes Jezreelio diena bus galinga.

³Sakykite savo broliui: „Mano tauta“ — ir savo seseriai: „Ta, kurios pasigailėta“.

⁴Maldaukite savo motiną, maldaukite,[10] nes ji nėra mano žmona, o aš nesu jos vyras! Tepašalina ji nuo savo veido kekšystę ir nuo savo krūtų svetimavimą.

⁵Antraip aš ją išrengsiu nuogai, paliksiu, kokia ji buvo gimimo dieną, padarysiu ją panašią į dykumą, paversiu ją tyrlaukiais ir leisiu jai mirti nuo troškulio.

⁶Nė jos vaikų nepagailėsiu, nes tai kekšystės vaikai.

⁷Taip! Jų motina buvo kekšė, ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi. „Eisiu paskui savo meilužius, — sakė ji, — nes gaunu iš jų duonos ir vandens, vilnų ir linų, aliejaus ir gėrimo“.

⁸Todėl, tikėk manimi, erškėčiais aptversiu jos kelią ir prieš ją pastatysiu sieną, kad ji nebegalėtų rasti savo takų.

⁹Ji vis bėgs paskui savo meilužius, bet nepasivys, ieškos jų, bet neras. Tuomet ji tars sau: „Eisiu, grįšiu pas savo pirmąjį vyrą, nes anuomet man buvo geriau negu dabar“.

¹⁰Ji nežinojo, kad tai aš daviau jai grūdų, vyno ir aliejaus, apipyliau ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui.

¹¹Todėl atsiimsiu savo grūdus jų laiku ir savo vyną jo metu; atimsiu savo vilnas ir linus, duotus jos nuogumui pridengti.

¹²Dabar aš atidengsiu jos gėdą jos meilužių akyse, ir iš mano rankų niekas jos neišgelbės.

¹³Padarysiu galą visam jos džiaugsmui, jos šventėms, jaunatims, šabams ir visoms iškilmių dienoms.

¹⁴Nuniokosiu jos vynmedžius ir figas, apie kuriuos ji sakė: „Tai mano atlygis, kurį man davė meilužiai“. Paversiu juos brūzgynais, ir laukiniai žvėrys juos nuės.

¹⁵Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams, kuriomis ji degino jiems smilkalus; išsidabinusi auskarais ir puošmenomis ji ėjo paskui savo meilužius ir pamiršo mane, — tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁶Todėl dabar ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį.

¹⁷Ten atiduosiu jai vynuogynus, o [11†]Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji atsilieps man kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.

¹⁸Tą dieną, — tai VIEŠPATIES žodis, — ji vadins mane „Mano vyras“ ir niekuomet nebevadins manęs „Mano viešpats Baalas“.

¹⁹Nuo jos lūpų pašalinsiu Baalų vardus, ir vardais jų nebebus daugiau šaukiamasi.

²⁰Sudarysiu tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, suteiksiu jiems ramų ir saugų poilsį.

²¹Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu.

²²Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra VIEŠPATS.

²³Tą dieną atsiliepsiu, — tai VIEŠPATIES žodis, — atsiliepsiu dangums, o jie atsilieps žemei.

²⁴Žemė atsilieps javais, vynu ir aliejumi, o jie atsilieps Jezreeliui.

²⁵Pasėsiu ją krašte sau pačiam, [12†]pasielgsiu gailestingai su Lo Ruhama ir sakysiu Lo Amiui: „Tu mano tauta“, o jis atsakys: „Tu mano Dievas“.