Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Mato 15 Bible Online

Mato 15 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Mato 15

¹Kartą prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojų ir fariziejų iš Jeruzalės ir paklausė:

²„Kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų [173]“.

³Jis atsakė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?!

⁴Juk Dievas yra įsakęs: [174†]Gerbk savo tėvą ir motiną! — ir: [175†]Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta!

⁵O jūs sakote: ‘Kas pasakė tėvui ar motinai: ‹Tebūnie dovana šventyklai, kuo turėčiau tave sušelpti›, —

⁶tas gali nepagerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs niekais verčiate Dievo paliepimą dėl savojo papročio.

⁷Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:

⁸ [176†] Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.

⁹ Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“.

¹⁰Paskui, sušaukęs minią, jis kalbėjo: „Klausykite ir supraskite!

¹¹Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų“.

¹²Tuomet priėję mokiniai pranešė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?“

¹³Jis atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas.

¹⁴Palikite juos; jie — akli aklųjų vadovai. O [177†]jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“.

¹⁵Petras paprašė: „Išaiškink mums palyginimą“.

¹⁶Jėzus atsakė: „Ar ir jūs vis dar esate be nuovokos?!

¹⁷Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan?

¹⁸O [178†]kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.

¹⁹Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.

²⁰Šie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia“.

²¹Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.

²²Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“

²³Bet Jėzus neatsiliepė. Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“

²⁴Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.

²⁵Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“

²⁶Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.

²⁷O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.

²⁸Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

²⁹Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo.

³⁰Prie jo susirinko didžiulė minia, kuri atsigabeno su savimi raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o jis išgydė juos.

³¹Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius pasveikstančius, raišius tiesiai vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir garbino žmonės Izraelio Dievą.

³²Susišaukęs mokinius, Jėzus tarė: „Gaila man minios, nes jau tris dienas žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nenoriu paleisti jų alkanų, kad nenusilptų kelyje“.

³³Mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti šitokią minią?“

³⁴Jėzus paklausė: „Kiek turite duonos?“ Jie atsakė: „Septynis kepaliukus ir kelias žuveles“.

³⁵Jis liepė žmonėms susėsti ant žemės.

³⁶Tada paėmė septynis duonos kepaliukus ir žuvis, padėkojo, laužė ir davė mokiniams, o mokiniai žmonėms.

³⁷Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų septynis pilnus krepšius.

³⁸O valgytojų buvo apie keturis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

³⁹Paleidęs minią, jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano paribį.