Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Mato 21 Bible Online

Mato 21 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Mato 21

¹Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,

²tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man.

³O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis“.

⁴Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai:

⁵ [231†] Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.

⁶Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.

⁷Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus.

⁸Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas.

⁹Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „ [232†]Osana Dovydo Sūnui! [233†] Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“

¹⁰Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“

¹¹O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“.

¹²Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus

¹³ir tarė jiems: „Parašyta: [234†]Mano Namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos [235†]plėšikų lindyne!“

¹⁴Šventykloje susirinko prie jo aklų ir raišų, ir jis išgydė juos.

¹⁵Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, pamatę stebuklus, kuriuos jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: „Osana Dovydo Sūnui!“ —

¹⁶įpyko ir prikišo jam: „Ar girdi, ką jie sako?“ Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: [236†]Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?“

¹⁷Ir palikęs juos jis išėjo iš miesto į Betaniją ir ten apsinakvojo.

¹⁸Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas.

¹⁹Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo.

²⁰Tai pamatę mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“

²¹Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: [237†]jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’ — ir taip atsitiktų.

²²Visa, ko tikėdami melsite, — gausite“.

²³Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, prisiartino prie jo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų, kurie klausė: „Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?“

²⁴Jėzus atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau.

²⁵Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Jie samprotavo: „Jei pasakysime — iš dangaus, jis mums prikiš: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

²⁶O jei pasakysime — iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu“.

²⁷Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“. Tad ir jis atsakė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau.

²⁸Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’.

²⁹Šis atsakė: ‘Nenoriu’, — bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti.

³⁰Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, — bet nenuėjo.

³¹Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.

³²Juk Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O [238†]muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo.

³³Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris [239†]įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo ūkininkams

³⁴ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas ūkininkus atsiimti savosios vaisių dalies.

³⁵Bet ūkininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis.

³⁶Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet ūkininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.

³⁷Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.

³⁸Tačiau ūkininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’.

³⁹Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

⁴⁰Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?“

⁴¹Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems ūkininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“.

⁴²Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesatę skaitę Raštuose: [240†] Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

⁴³Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.

⁴⁴Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas“.

⁴⁵Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos.

⁴⁶Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.