Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Mato 22 Bible Online

Mato 22 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Mato 22

¹Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:

²„Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

³Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.

⁴Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!’

⁵Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti,

⁶o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

⁷Tuomet karalius užsirūstino ir nusiuntęs kariuomenę sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

⁸Galop jis tarė tarnams: ‘Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

⁹Todėl eikite į kryžkeles ir ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

¹⁰Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.

¹¹Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu.

¹²Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

¹³Tuomet karalius paliepė tarnams: [241†]‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

¹⁴Mat daug pašauktų, bet maža išrinktų“.

¹⁵Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje.

¹⁶Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.

¹⁷Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“

¹⁸Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

¹⁹Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.

²⁰Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“

²¹Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“.

²²Tai girdėdami, jie stebėjosi ir palikę jį nuėjo.

²³Tą pačią dieną atėjo pas jį sadukiejų, kurie [242†]nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

²⁴„Mokytojau, Mozė yra pasakęs: [243†]Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.

²⁵Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui.

²⁶Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

²⁷Visų paskiausiai numirė ta moteris.

²⁸Tad kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję“.

²⁹Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės.

³⁰Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

³¹O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta:

³²[244†] Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“

³³Tai girdėdama minia stebėjosi jo mokslu.

³⁴Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn,

³⁵[245†]ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė:

³⁶„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“

³⁷Jėzus jam atsakė: [246†] „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.

³⁸Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.

³⁹Antrasis — panašus į jį: [247†]Mylėk savo artimą kaip save patį.

⁴⁰Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“.

⁴¹Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

⁴²„Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“.

⁴³Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:

⁴⁴ [248†] Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.

⁴⁵Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?!“

⁴⁶Ir nė vienas negalėjo jam atsakyti nė žodžio nei kas nors drįso nuo tos dienos jį klausinėti.