Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Mato 26 Bible Online

Mato 26 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Mato 26

¹Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams:

²„Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus [288†]Velykos,[289] ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“.

³Tuomet aukštieji kunigai bei tautos seniūnai susirinko į rūmus vyriausiojo kunigo, kuris vadinosi Kajafas,

⁴ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir nužudyti.

⁵Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio“.

⁶Kai Jėzus viešėjo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose,

⁷[290†]atėjo moteris, alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indu nešina ir jam sėdinčiam prie stalo išpylė ant galvos.

⁸Tai pamatę, mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam toks eikvojimas?

⁹Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams“.

¹⁰Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Kam skaudinate moterį?! Ji man padarė gerą darbą!

¹¹[291†]Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs, o mane — ne visuomet.

¹²Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms.

¹³Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“.

¹⁴Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus

¹⁵ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.

¹⁶Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

¹⁷Pirmąją Neraugintosios duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“

¹⁸Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“.

¹⁹Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

²⁰Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo.

²¹Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.

²²Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“

²³Jis atsakė: [292†] „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.

²⁴Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.

²⁵Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu pasakei!“

²⁶Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.

²⁷Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,

²⁸nes tai yra mano kraujas, [293†]Sandoros [294] [295†]kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

²⁹Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.

³⁰Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną.

³¹Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: [296†]Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys.

³²O [297†]kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“.

³³Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“

³⁴Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.

³⁵Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

³⁶Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“.

³⁷Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.

³⁸Tada tarė jiems: [298†] „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“.

³⁹Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“

⁴⁰Jis sugrįžo pas mokinius ir radęs juos miegančius tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?

⁴¹Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.

⁴²Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

⁴³Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius; jų akys buvo mieguistos.

⁴⁴Tuomet palikęs juos vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.

⁴⁵Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas.

⁴⁶Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

⁴⁷Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų.

⁴⁸Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“

⁴⁹Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį.

⁵⁰O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė.

⁵¹Ir štai vienas Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

⁵²Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.

⁵³Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?!

⁵⁴Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“

⁵⁵Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš [299†]kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte.

⁵⁶Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

⁵⁷Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai.

⁵⁸Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir įėjęs į kiemą atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

⁵⁹Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti,

⁶⁰tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du

⁶¹ir tarė: „Šitas yra sakęs: [300†]‘Aš galiu sugriauti Dievo šventovę ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“.

⁶²Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“

⁶³Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?!“

⁶⁴Jėzus atsakė: „Tu pasakei. Bet aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite [301†]Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“

⁶⁵[302†]Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą.

⁶⁶Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

⁶⁷ [303†]Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą

⁶⁸ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“

⁶⁹Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.

⁷⁰Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“.

⁷¹Einantį vartų link jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.

⁷²Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“

⁷³Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“.

⁷⁴Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys.

⁷⁵Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.