Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Mato 8 Bible Online

Mato 8 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Mato 8

¹Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios.

²Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“.

³Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko.

⁴Jėzus pridūrė: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui [89] ir [90†]paaukok Mozės įsakytą atnašą kaip liudijimą jiems“.

⁵Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas:

⁶„Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi“.

⁷Jėzus jam tarė: „Einu išgydysiu jį“.

⁸Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.

⁹Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ — ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ — ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ — ir jis daro“.

¹⁰Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!

¹¹[91†]Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

¹²O karalystės vaikai [92†]bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.

¹³Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.

¹⁴Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.

¹⁵Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.

¹⁶Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius,

¹⁷kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: [93†] Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas.

¹⁸Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą.

¹⁹Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi!“

²⁰Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.

²¹Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.

²²Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“.

²³Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui jį.

²⁴Ir štai ežere pakilo tokia smarki audra,[94] kad bangos sėmė valtį. O jis miegojo.

²⁵Mokiniai pripuolę ėmė jį žadinti, šaukdami: „Viešpatie, gelbėk, žūvame!“

²⁶Jis jiems tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Paskui atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu.

²⁷Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso?“

²⁸Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gadariečių [95] krašte, jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu.

²⁹Ir štai jiedu ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?“

³⁰Truputį toliau ganėsi didelė kaimenė kiaulių.

³¹Demonai ėmė prašytis: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk kiaulių kaimenėn“.

³²Ir jis jiems tarė: „Eikite!“ Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir gavo galą vilnyse.

³³Piemenys pabėgo ir pasiekę miestą viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius.

³⁴Tada visas miestas išėjo priešais Jėzų ir vos jį pamatę, prašė pasišalinti iš jų krašto.