Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Morkaus 14 Bible Online

Morkaus 14 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Morkaus 14

¹Iki [115†]Velykų [116] ir Neraugintosios duonos šventės bebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti.

²Bet jie sakė: „Tik ne per šventes, kad liaudyje nekiltų sąmyšio“.

³ [117†]Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos.

⁴Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?!

⁵Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Taip jie murmėjo prieš tą moterį.

⁶Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.

⁷[118†]Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir kada tik panorėję galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet.

⁸Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.

⁹Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“.

¹⁰Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų.

¹¹Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

¹²Pirmąją Neraugintosios duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“

¹³Jis išsiunčia du mokinius tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos

¹⁴ir kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’

¹⁵Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“.

¹⁶Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

¹⁷Vakare jis atėjo su Dvylika.

¹⁸Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas jūsų, [119†]valgančių su manimi, išduos mane“.

¹⁹Jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš?“

²⁰O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje.

²¹Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.

²²Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“

²³Paėmęs taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.

²⁴O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, [120†]Sandoros [121†]kraujas, kuris išliejamas už daugelį.

²⁵Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

²⁶Pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną.

²⁷Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: [122†]Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys.

²⁸O prisikėlęs [123†]aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“.

²⁹Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“

³⁰Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“.

³¹Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.

³²Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“.

³³Pasiėmęs drauge Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis.

³⁴Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“

³⁵Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad jei galima, jį aplenktų toji valanda.

³⁶Jis sakė: „Aba,[124] Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!

³⁷Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?

³⁸Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.

³⁹Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.

⁴⁰Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius; jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti.

⁴¹Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.

⁴²Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

⁴³Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos — Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų.

⁴⁴Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“

⁴⁵Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Rabi!“ — ir pabučiavo jį.

⁴⁶O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė.

⁴⁷Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

⁴⁸O Jėzus prabilo jiems: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais.

⁴⁹[125†]Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai“.

⁵⁰Tada palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo.

⁵¹Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį,

⁵²bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

⁵³Jėzus buvo nuvestas pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai.

⁵⁴Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.

⁵⁵Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado.

⁵⁶Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutapo.

⁵⁷Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami:

⁵⁸„Mes girdėjome jį sakant: [126†] ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventovę ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’“.

⁵⁹Bet ir šie kaltinimai nesutapo.

⁶⁰Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“

⁶¹Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“

⁶²Jėzus jam atsakė: „Taip, aš esu. Ir jūs dar pamatysite [127†]Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“.

⁶³Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius,[128] šaukdamas: „Kam dar mums liudytojai?

⁶⁴Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ Ir jie visi [129†]nusprendė jį esant vertą mirties.

⁶⁵Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: „Pranašauk!“ O tarnai daužė jį per veidą.

⁶⁶Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė

⁶⁷ir pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi“.

⁶⁸Petras išsigynė, sakydamas: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“. Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo.

⁶⁹Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: „Šitas yra iš jų!“

⁷⁰Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų; juk tu irgi galilėjietis“.

⁷¹Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“.

⁷²Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko.