Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Morkaus 6 Bible Online

Morkaus 6 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Morkaus 6

¹Išvykęs iš ten Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.

²Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?

³Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.

⁴O Jėzus jiems tarė: „Niekur [27†]pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.

⁵Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

⁶Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

⁷Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

⁸[28†]Liepė be lazdos nieko neimti į kelionę — nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže,

⁹tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.

¹⁰Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite.

¹¹[29†]Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.

¹²Jie iškeliavo, ragino atsiversti,

¹³išvarė daug demonų, daugelį ligonių [30†]tepė aliejumi ir išgydė.

¹⁴Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“.

¹⁵[31†]Kiti tvirtino: „Jis — Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“.

¹⁶Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, — tai jis prisikėlė!“

¹⁷ [32†]Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs.

¹⁸Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“.

¹⁹Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo,

²⁰nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.[33]

²¹Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems.

²²Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.

²³Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“

²⁴Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“

²⁵Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.

²⁶Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado.

²⁷Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą

²⁸ir atnešęs ją dubenyje padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

²⁹Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

³⁰Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

³¹O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

³²Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.

³³Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.

³⁴Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi [34†]avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

³⁵Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas.

³⁶Paleisk juos, kad pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus jie nusipirktų valgyti“.

³⁷Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“

³⁸Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“.

³⁹Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos.

⁴⁰Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių.

⁴¹Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis.

⁴²Visi valgė ir pasisotino.

⁴³Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių.

⁴⁴O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.

⁴⁵Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones.

⁴⁶Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.

⁴⁷Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto.

⁴⁸Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.

⁴⁹Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti.

⁵⁰Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš.[35] Nebijokite!“

⁵¹Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo. Mokiniai dar labiau stebėjosi,

⁵²nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

⁵³Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.

⁵⁴Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų,

⁵⁵paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant.

⁵⁶Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.