Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Morkaus 7 Bible Online

Morkaus 7 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Morkaus 7

¹Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės.

²Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis.

³Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas.

⁴Taip pat sugrįžę iš turgaus jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

⁵Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“

⁶Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: [36†] Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.

⁷ Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.

⁸Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.

⁹Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius!

¹⁰Antai Mozė yra pasakęs: [37†]‘Gerbk savo tėvą ir motiną’, ir: [38†]‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta’.

¹¹O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Tebūnie korbanas [39] (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’,

¹²— tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai,

¹³niekais paversdami Dievo žodį dėl savojo papročio, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.

¹⁴Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite:

¹⁵nėra nieko, kas iš lauko įėjęs į žmogų galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. [40]

¹⁷Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą.

¹⁸Jis sako: „Nejaugi ir jūs esate be nuovokos? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti,

¹⁹nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius.)

²⁰Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina.

²¹Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,

²²svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.

²³Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.

²⁴Išvykęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro sritis. Užėjęs į vienus namus jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.

²⁵Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų.

²⁶Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.

²⁷Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.

²⁸Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino“.

²⁹Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo; demonas jau išėjęs iš tavo dukters“.

³⁰Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį.

³¹Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.

³²Ten buvo atvestas jam sunkiai kalbantis kurčius ir prašyta uždėti ant jo ranką.

³³Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, paseilino ir palietė jam liežuvį,

³⁴pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“ — tai yra: „Atsiverk!“

³⁵Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.

³⁶Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.

³⁷Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.