Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 14 Bible Online

Luko 14 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 14

¹Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.

²Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.

³Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia per šabą gydyti ar ne?“

⁴Tie tylėjo. Tada jis ėmė išgydė jį ir paleido.

⁵O jiems pasakė: [171†] „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas [172] įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“

⁶Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.

⁷Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:

⁸[173†]„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave

⁹ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.

¹⁰Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.

¹¹[174†]Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

¹²Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.

¹³Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,

¹⁴tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.

¹⁵Tai išgirdęs, vienas svečias jam tarė: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!“

¹⁶Jėzus atsiliepė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.

¹⁷Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.

¹⁸Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo atsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti’.

¹⁹Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti’.

²⁰Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’.

²¹Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus’.

²²Tarnas ir vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip buvai liepęs, padaryta, bet dar yra vietos’.

²³Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni.

²⁴Sakau jums, — nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’“.

²⁵Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms:

²⁶[175†]„Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys.

²⁷[176†]Kas neneša savo kryžiaus ir eina paskui mane, negali būti mano mokinys.

²⁸Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?

²⁹Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų:

³⁰‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.

³¹Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!

³²Jei ne, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.

³³Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.

³⁴Druska — geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?

³⁵Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“