Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 19 Bible Online

Luko 19 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 19

¹Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą.

²Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis.

³Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio.

⁴Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti.

⁵Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.

⁶Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.

⁷Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius?“

⁸O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.

⁹Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis.

¹⁰[201†]Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

¹¹ [202†]Jiems klausantis, Jėzus kalbėjo toliau ir pasakė palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti apsireikšti Dievo karalystė.

¹²Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.

¹³Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.

¹⁴Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mus valdytų’.

¹⁵Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.

¹⁶Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man pelnė dešimtį minų’.

¹⁷Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’.

¹⁸Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas’.

¹⁹Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.

²⁰Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą.

²¹Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs’.

²²Jis atsiliepė: ‘Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau.

²³Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’

²⁴Aplinkiniams jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’.

²⁵Tie sakė: ‘Valdove, bet anas jau turi dešimt minų!’

²⁶[203†]Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo.

²⁷Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!’“

²⁸Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.

²⁹Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius

³⁰ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir vos įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite.

³¹O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’ — atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.

³²Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta.

³³Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“

³⁴Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“.

³⁵Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus.

³⁶Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius.

³⁷Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.

³⁸Jie šaukė: [204†] „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“

³⁹Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“

⁴⁰Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“

⁴¹Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė:

⁴²„O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.

⁴³Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave;

⁴⁴jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.

⁴⁵Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus.

⁴⁶Jis sakė jiems: „Parašyta: [205†]Mano Namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos [206†]plėšikų lindyne“.

⁴⁷Ir [207†]jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti,

⁴⁸tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.