Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 22 Bible Online

Luko 22 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 22

¹Buvo arti [221†]Neraugintosios duonos šventė, vadinama Velykomis.[222]

²Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, tačiau bijojo liaudies.

³O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos.

⁴Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį išduoti.

⁵Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų.

⁶Judas apsiėmė ir pradėjo ieškoti progos išduoti jiems Jėzų taip, kad minia nesužinotų.

⁷Taip atėjo Neraugintosios duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį.

⁸Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę“.

⁹Jie paklausė: „O kur norėtum, kad mes paruoštume?“

¹⁰Jis atsakė: „Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Eikite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis užsuks,

¹¹ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas prašė paklausti: Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’

¹²Ir jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Tenai ir paruoškite“.

¹³Nuėję jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.

¹⁴Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo.

¹⁵Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.

¹⁶Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“.

¹⁷Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės.

¹⁸Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“.

¹⁹Ir paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.

²⁰Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra [223†]Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

²¹Bet štai [224†]mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.

²²Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip jam nustatyta, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“

²³Tuomet apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti.

²⁴ [225†]Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu.

²⁵Bet [226†]Jėzus jiems pasakė: „Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais.

²⁶Jūs taip nedarykite. [227†]Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas.

²⁷Katras yra vyresnis — kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O [228†]aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

²⁸Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose,

²⁹todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas.

³⁰Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir [229†]sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.

³¹Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius.

³²Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“

³³Petras atsiliepė: „Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!“

³⁴Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: dar gaidžiui šiąnakt nepragydus, tu tris kartus išsiginsi mane pažįstąs“.

³⁵Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, [230†]kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be apavo?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko“.

³⁶Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.

³⁷Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: [231†]Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“.

³⁸Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“

³⁹Išėjęs iš ten, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną. Įkandin nuėjo ir mokiniai.

⁴⁰Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

⁴¹Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:

⁴²„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“

⁴³Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino.

⁴⁴Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. [232]

⁴⁵Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius.

⁴⁶Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“

⁴⁷Jam bekalbant, pasirodė būrys, o priekyje ėjo vienas iš Dvylikos — Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti.

⁴⁸Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“

⁴⁹Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“

⁵⁰Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.

⁵¹Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė ją.

⁵²Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?!

⁵³[233†]Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“.

⁵⁴Suėmę Jėzų, jie nusivedė jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo rūmus. Petras sekė iš tolo.

⁵⁵Kiemo viduryje žmonės susikūrė ugnį ir susėdo ratu. Petras atsisėdo kartu.

⁵⁶Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir pasakė: „Ir šitas buvo kartu su juo“.

⁵⁷Bet jis išsigynė: „Moterie, nepažįstu jo!“

⁵⁸Netrukus kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: „Ir tu esi iš jų“. Petras atkirto: „Ką tu, žmogau! Tik jau ne aš!“

⁵⁹Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Tikrai šitas buvo su juo! Juk jis galilėjietis!“

⁶⁰Petras atsakė: „Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai“. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys.

⁶¹Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi“.

⁶²Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

⁶³Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš jo ir mušė.

⁶⁴Uždengę jam akis,[234] jie klausinėjo: „Pranašauk, kas tave užgavo!“

⁶⁵Ir visaip kitaip įžeidinėjo jį.

⁶⁶Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tarybą

⁶⁷ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite,

⁶⁸o jei paklausiu, man neatsakysite.[235]

⁶⁹Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“.

⁷⁰Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Jūs pasakėte, kad Aš Esu!“

⁷¹Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“