Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 23 Bible Online

Luko 23 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 23

¹Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą.

²Ten jie ėmė jį skųsti, sakydami: „Mes nustatėme, kad šitas kiršina mūsų tautą ir draudžia mokėti ciesoriui mokesčius. Jis tvirtina esąs Mesijas ir karalius“.

³Tada Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Tu pasakei“.

⁴Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“.

⁵Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, nuo Galilėjos iki čia“.

⁶Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis.

⁷Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje.

⁸Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą.

⁹Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo.

¹⁰Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino.

¹¹Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui.

¹²Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi.

¹³Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir liaudį,

¹⁴pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį liaudies kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės;

¹⁵taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės.

¹⁶Tad aš nuplakdinsiu jį ir paleisiu“. [236]

¹⁷

¹⁸Tuomet jie visi ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“

¹⁹O Barabas buvo patekęs į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę.

²⁰Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas dar kartą kreipėsi į juos,

²¹bet jie nesiliovė šaukę: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį!“

²²Tada jis trečią kartą klausė: „O ką gi pikta jis yra padaręs? Aš jame neradau nieko, už ką vertėtų mirtimi bausti. Taigi nuplakdinsiu jį ir paleisiu“.

²³Tačiau jie, garsiai šaukdami, vis nesiliovė reikalauti, kad jis būtų prikaltas prie kryžiaus, ir jų šauksmai ėjo vis smarkyn.

²⁴Tada Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą.

²⁵Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.

²⁶Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų.

²⁷Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo.

²⁸Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!

²⁹Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’

³⁰[237†]Tada bus sakoma kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ — ir kalvoms: ‘Pridenkite mus!’

³¹Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“

³²Kartu su juo buvo vedami žudyti du piktadariai.

³³Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius — vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės.

³⁴Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai [238†]pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.

³⁵Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo, tegul pats išsigelbi, jei jis — Dievo išrinktasis Mesijas!“

³⁶Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam [239†]perrūgusio vyno

³⁷ir sakydami: „Jei tu žydų karalius — gelbėkis pats!“

³⁸Viršum jo buvo užrašas [240]: „Šitas yra žydų karalius“.

³⁹Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“

⁴⁰Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę!

⁴¹Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs“.

⁴²Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“

⁴³Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.

⁴⁴Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos,

⁴⁵saulei užtemus. Šventovės [241†]uždanga perplyšo pusiau.

⁴⁶O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, [242†]į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė.

⁴⁷Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“

⁴⁸Ir visa minia, susirinkusi pažiūrėti reginio ir pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.

⁴⁹Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir [243†]moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.

⁵⁰Ir štai atėjo vienas vyras, vardu Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus,

⁵¹kuris nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui. Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno, laukdamas Dievo karalystės.

⁵²Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.

⁵³Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas.

⁵⁴Visa tai dėjosi Pasirengimo dieną, jau beprasidedant šabui.

⁵⁵Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo kūnas kape.

⁵⁶Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, [244†]o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas.