Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 4 Bible Online

Luko 4 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 4

¹Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą

²keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir joms pasibaigus buvo alkanas.

³Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“.

⁴Jėzus jam atsakė: „Parašyta: [58†]Žmogus gyvas ne viena duona!“

⁵Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes

⁶ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju.

⁷Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“.

⁸O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: [59†] Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

⁹Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn,

¹⁰nes parašyta: [60†] Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar:

¹¹ [61†] Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.

¹²Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: [62†] Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“

¹³Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.

¹⁴Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas.

¹⁵Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.

¹⁶Jėzus parėjo į Nazarą,[63] kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti.

¹⁷Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs ritinį, jis rado vietą, kur parašyta:

¹⁸ [64†] Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems — regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų

¹⁹ ir skelbti Viešpaties malonės metų.

²⁰Suvyniojęs ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį.

²¹Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

²²Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?!“

²³O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ — padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.

²⁴Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: [65†]joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.

²⁵Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, [66†]kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą.

²⁶[67†]Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidono šalyje, Sareptoje.

²⁷Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas jų nebuvo pagydytas, tik [68†]siras Naamanas“.

²⁸Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino;

²⁹jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn.

³⁰Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino.

³¹Jis nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną šabą mokė žmones.

³²[69†]Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe.

³³Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti:

³⁴„Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“

³⁵Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs.

³⁶Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“

³⁷Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.

³⁸Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos.

³⁹Atsistojęs prie jos galvūgalio, jis sudraudė karštligę, ir toji liovėsi. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti.

⁴⁰Saulei leidžiantis visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.

⁴¹Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo jį esant Mesiją.

⁴²Dienai išaušus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą. Bet minios jo ieškojo ir jį pasivijo. Žmonės mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų.

⁴³O jis jiems pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“.

⁴⁴Ir jis skelbė [žodį] Judėjos sinagogose.