Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 5 Bible Online

Luko 5 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 5

¹ [70†]Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero

²ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus.

³Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.

⁴Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“.

⁵Simonas jam atsakė: „Mokytojau, [71†]mes kiaurą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.

⁶[72†]Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti.

⁷Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

⁸Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš — nusidėjėlis!“

⁹Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę,

¹⁰taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.

¹¹Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.

¹²Jėzui būnant viename mieste, atėjo vyras, visas raupsuotas. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“

¹³Jėzus, ištiesęs ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai pranyko.

¹⁴O Jėzus jam liepė niekam šito nepasakoti: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir [73†]atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“.

¹⁵Tačiau garsas apie jį sklido vis plačiau, ir būrių būriai rinkdavosi jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų.

¹⁶O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis.

¹⁷Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti.

¹⁸Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų.

¹⁹Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi.

²⁰Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“

²¹Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“

²²O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje?

²³Kas lengviau — ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’?

²⁴O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, — čia jis tarė paralyžiuotajam, — sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“.

²⁵Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir šlovindamas Dievą nuėjo namo.

²⁶Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų“.

²⁷Išėjęs Jėzus pastebėjo muitininką, vardu Levis,[74] sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“

²⁸Tasai viską palikęs atsikėlė ir sekė paskui jį.

²⁹Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko didelis būrys muitininkų ir kitų svečių.

³⁰[75†]Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“

³¹O Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams.

³²Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių“.

³³Tada jie sakė jam: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria“.

³⁴Jėzus jiems atsakė: „Argi galite versti pasninkauti vestuvių svečius, kol su jais yra jaunikis?!

³⁵Ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus“.

³⁶Jėzus dar pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Šitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas iš naujojo.

³⁷Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų.

³⁸Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius.

³⁹Ir niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’“