Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 7 Bible Online

Luko 7 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 7

¹Baigęs visus tuos pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą.

²Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

³Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.

⁴Atėję pas Jėzų jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum,

⁵nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“.

⁶Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo bičiulius jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.

⁷Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas!

⁸Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik!’ — ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ — ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’ — ir jis daro“.

⁹Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir atsigręžęs į jį lydinčią minią tarė: „Sakau jums — nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“.

¹⁰Sugrįžę į namus pasiųstieji rado tarną pasveikusį.

¹¹Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Nainas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia.

¹²Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį — vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia.

¹³Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“

¹⁴Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“

¹⁵Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.

¹⁶Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“.

¹⁷Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.

¹⁸Visa tai papasakojo Jonui jo mokiniai.

¹⁹Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

²⁰Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“

²¹Kaip tik tuo metu Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą.

²²Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: [88†]aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, [89†]vargdieniams skelbiama geroji naujiena.

²³Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

²⁴Jono pasiuntiniams nuėjus, Jėzus pradėjo kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?

²⁵O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Antai tie, kurie ištaigingai vilki ir prabangiai gyvena, yra karaliaus rūmuose.

²⁶Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo.

²⁷Jis yra tasai, apie kurį parašyta: [90†] Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.

²⁸Sakau jums: tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną, bet ir mažiausiasis Dievo karalystėje didesnis už jį.

²⁹[91†]Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai, pripažino Dievo teisumą, krikštydamiesi Jono krikštu.

³⁰Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs.

³¹Su kuo aš galėčiau palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs?

³²Panašūs jie į vaikus, kurie susėdę prekyvietėje šaukia vieni kitiems: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote; mes giedojome raudas, o jūs neverkėte’.

³³Buvo atėjęs Jonas Krikštytojas. Jis nevalgė duonos, negėrė vyno, tai jūs sakėte: ‘Jis demono apsėstas’.

³⁴Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, jūs vėl sakote: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’.

³⁵Bet išmintį pateisino visi jos vaikai“.

³⁶Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo.

³⁷[92†]Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir

³⁸verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

³⁹Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, — kad ji nusidėjėlė!“

⁴⁰O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

⁴¹„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas — penkiasdešimt.

⁴²Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“

⁴³Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

⁴⁴Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais.

⁴⁵Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų.

⁴⁶Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas.

⁴⁷Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.

⁴⁸O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.

⁴⁹Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“

⁵⁰O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“