Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Luko 9 Bible Online

Luko 9 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Luko 9

¹Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti.

²Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti.

³[101†]Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių.

⁴Jei įeisite į kokius nors namus, pasilikite tenai. Iš ten ir keliaukite toliau.

⁵[102†]O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“.

⁶Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami.

⁷Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė:

⁸[103†]Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas senųjų pranašų.

⁹Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis stengėsi susitikti Jėzų.

¹⁰Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes.

¹¹Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

¹²Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“.

¹³Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“.

¹⁴O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“.

¹⁵Jie taip padarė ir visus susodino.

¹⁶Tuomet paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai.

¹⁷Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų.

¹⁸Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“

¹⁹[104†]Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako: prisikėlęs vienas senųjų pranašų“.

²⁰Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ [105†]Petras atsakė: „Dievo Mesiju“.

²¹Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.

²²Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.

²³Jėzus pasakė visiems: [106†] „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.

²⁴[107†]Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės.

²⁵Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!

²⁶Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove.

²⁷Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“.

²⁸ [108†]Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.

²⁹Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.

³⁰Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.

³¹Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

³²Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus.

³³Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs.

³⁴Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.

³⁵O iš debesies aidėjo balsas: [109†]„Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“

³⁶Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

³⁷Kitą dieną, jiems besileidžiant nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.

³⁸Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų: tai vienturtis.

³⁹Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga ima rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja nuo jo, kone užkankindama.

⁴⁰Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie neįstengė“.

⁴¹Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Kiek ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?! Atvesk čia sūnų“.

⁴²Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.

⁴³Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės. Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius:

⁴⁴„Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“.

⁴⁵Jie nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta taip, kad jos nesuvoktų.[110] O jie bijojo klausti Jėzų apie tą dalyką.

⁴⁶ [111†]Tarp mokinių kilo ginčas, kuris jų didžiausias.

⁴⁷Įžvelgęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs

⁴⁸ir tarė: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o [112†]kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“.

⁴⁹Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“.

⁵⁰Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“

⁵¹Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.

⁵²Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti.

⁵³Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link.

⁵⁴Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime [113†]ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“

⁵⁵Bet jis atsisukęs sudraudė juos.[114]

⁵⁶Jie pasuko į kitą kaimą.

⁵⁷Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“

⁵⁸Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.

⁵⁹Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.

⁶⁰Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“

⁶¹Dar vienas tarė: [115†]„Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.

⁶²Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.