Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jono 10 Bible Online

Jono 10 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jono 10

¹Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas.

²O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas.

³Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda.

⁴Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą.

⁵Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“.

⁶Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.

⁷O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš — avių vartai.

⁸Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys.

⁹Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.

¹⁰Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.

¹¹Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę.

¹²Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko.

¹³Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

¹⁴Aš — gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane,

¹⁵ [53†]kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę.

¹⁶Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

¹⁷Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.

¹⁸Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.

¹⁹Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių.

²⁰Daugelis sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“

²¹Kiti tvirtino: „Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“

²²Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema.

²³Jėzus vaikščiojo šventykloje po Saliamono stoginę.

²⁴Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“

²⁵Jėzus jiems atsakė: „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.

²⁶Bet jūs netikite, nes jūs — ne manosios avys.

²⁷Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.

²⁸Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.

²⁹Tėvas, kuris man jas davė,[54] yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.

³⁰Aš ir Tėvas esame viena“.

³¹Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.

³²O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“

³³Žydai jam atsakė: [55†]„Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“.

³⁴Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: [56†] Aš tariau: jūs esate dievai!?

³⁵Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas.

³⁶Tad kaip jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: ‘Tu piktžodžiauji’, — kai jis pareiškė: ‘Aš — Dievo Sūnus!’?

³⁷Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi!

³⁸O jeigu darau ir manimi netikite, tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“.

³⁹Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.

⁴⁰Jėzus vėl pasitraukė į Užjordanę, [57†]kur anksčiau krikštijo Jonas, ir apsistojo tenai.

⁴¹Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“.

⁴²Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte.