Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jono 12 Bible Online

Jono 12 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jono 12

¹Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.

²Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo.

³Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija [61†]patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.

⁴Vienas jo mokinys — Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė:

⁵„Kodėl to tepalo neparduota už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduota vargšams?!“

⁶Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas.

⁷O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

⁸[62†]Vargšų jūs visada turite šalia savęs, o mane ne visuomet turėsite“.

⁹Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių.

¹⁰Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių,

¹¹nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

¹²Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.

¹³Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „ [63†]Osana! [64†] Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, — Izraelio Karaliui!“

¹⁴Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:

¹⁵ [65†] Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio!

¹⁶Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.

¹⁷Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.

¹⁸Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą.

¹⁹O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!“

²⁰Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų.

²¹Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“

²²Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu — Andriejus ir Pilypas — atėję pranešė Jėzui.

²³O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.

²⁴Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.

²⁵ [66†]Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

²⁶Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.

²⁷Dabar [67†]mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.

²⁸Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“

²⁹Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“.

³⁰O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.

³¹Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.

³²O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs“.

³³Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

³⁴O žmonės jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad [68†]Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“

³⁵Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.

³⁶Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.

³⁷Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo.

³⁸Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: [69†]Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?

³⁹Jie neįstengė tikėti, nes, anot Izaijo:

⁴⁰[70†]Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, — kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.

⁴¹Izaijas tai pasakė, nes regėjo jo šlovę ir kalbėjo apie jį.

⁴²Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.

⁴³Deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę.

⁴⁴O Jėzus garsiai šaukė: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė.

⁴⁵Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.

⁴⁶Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsybėse.

⁴⁷Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.

⁴⁸Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją; pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną.

⁴⁹Aš juk kalbėjau ne iš savęs; Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti.

⁵⁰Ir dar aš žinau, kad jo priesakas — tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.